Vienuolikta stotis
Ar grožinis kūrinys dažnai priverčia mus permąstyti savo kasdienybę? Turbūt kiekvienas skaitytojas atsakys savaip.
Žinoma, nuostabu, jei literatūra pajėgi paskatinti mus naujai pažvelgti į save, kad ir kaip naiviai tai skambėtų. Na, o kiek šiuo požiūriu gali būti įtaigūs vadinamieji postapokaliptiniai kūriniai? Jie, sakytume, iš fantazijos srities ir kartais atrodo, kad tėra skirti pagąsdinti, bet, pripažinkime, juk neretai juose tikrovės daugiau nei kasdienio gyvenimo realijų kupiname „buitiniame“ romane. Be to, pasaulio po katastrofos vaizdas įspėja, užgauna jautriausias sąmonės stygas ir kviečia ilgėtis to, kas prarasta. Todėl neatsitiktina rašytoja Jessie Burton, kalbėdama apie naujausią Emily St. John Mandel romaną „Vienuolikta stotis“, prisipažino, kad ši trikdanti, išradinga ir jaudinanti knyga privertė ją ilgėtis pasaulio… kuriame ji vis dar gyvenanti. O būrys literatūros kritikų jai antrino teigdami, kad šis puikus romanas kviečia mus ne baimintis dėl pasaulio pabaigos, o vertinti tą malonę, kurią mums duoda šiandiena.
Viena pagrindinių romanų herojų Kirsten niekada nepamiršo to vakaro, kai Arturas Leanderis, garsus Holivudo aktorius, vaidindamas „Karalių Lyrą“ scenoje patyrė širdies smūgį…
Kaip tik tuo metu ėmė sklisti žinios apie keistą gripą, kilusį Gruzijoje. O po kelių savaičių pasaulis neatpažįstamai pasikeitė…
Praėjus dviem dešimtmečiams Kirsten su nedidele aktorių grupe, vaidinančia Šekspyrą ir grojančia, keliauja po žlugusios civilizacijos griuvėsius. Jie vadina save Keliaujančia Simfonija ir stengiasi išsaugoti meno bei žmoniškumo likučius. Kirsten mažai ką pamena iš buvusio gyvenimo. Ant jos rankos ištatuiruota „Išgyventi – nėra svarbiausia“. O kas gi svarbiausia tada, kai, rodosi, nebelieka nieko, kuo gyveno žmogus?
Į šį daugialypį klausimą ir stengiasi atsakyti Emily St. John Mandel, Niujorke gyvenanti kanadiečių kilmės rašytoja, keturių romanų autorė. Kaip prisipažino viename interviu, ji sąmoningai atsisakė vaizduoti patį pasaulio pabaigos vyksmą, nes po jos išlikę žmonės vienaip ar kitaip gyvens toliau – o apie tai ir derėtų kalbėti.
Romanas „Vienuolikta stotis“ apdovanotas Arthuro C. Clarko ir Toronto knygų premijomis, pristatytas JAV nacionalinei knygų ir PEN/Faulknerio premijoms. Kūrinį metų knyga išrinko tokie leidiniai kaip „The Washington Post“, „San Francisco Chronicle“, „Chicago Tribune“, „Entertainment Weekly“, „Time“ ir kiti.
Kūrinys visame pasauly greitai surado savo skaitytoją, jis išverstas į 28 kalbas. O ieškodami populiarumo priežasčių, pamėginkime kartu su autore įsivaizduoti:
„Nebėra valstybių, sienos nebesaugomos. Nebėra interneto. Nebėra žiniasklaidos, slinkimo per nesibaigiančias svajonių ir drovių vilčių litanijas, priešpiečių rinkinių nuotraukas, pagalbos šauksmus ir pasitenkinimo proveržius, naujienas apie vedybas ir skyrybas su sveikų arba sudaužytų širdžių piktogramomis, planus susitikti, maldavimus, skundus, troškimus, meškiukų arba pipirų kostiumais aprengtų kūdikių Helovino nuotraukas. Nebėra skaitymo ar kitų gyvenimo aptarinėjimo, padedančio pasijusti lyg ir ne tokiam vienišam. Nebėra avatarų.“
***
Mandel_vienuolikta stotis_virs
13
NUOTRAUKA IŠ LAIKRAŠČIO:
Dešimt minučių prieš fotoaparato spragtelėjimą Arturas Leanderis ir mergina laukia prie restorano rūbinės Toronte. Gerokai anksčiau už Gruzijos gripą. Civilizacija gyvuos dar keturiolika metų. Arturas visą savaitę filmavosi istoriniame filme, dalį paviljone, dalį miesto pakraštyje. Kiek anksčiau tą dieną jis vaikščiojo su karūna, bet dabar jam ant galvos mėlyna Toronto „Blue Jays“ beisbolo kepuraitė, su kuria jis atrodo eilinis pilietis. Jam trisdešimt šešeri.
– Ką žadi daryti? – klausia jis.
– Aš jį paliksiu. – Merginai, Mirandai, ant veido šviežia mėlynė. Jiedu kalba pašnibždomis, kad restorano darbuotojai
neišgirstų.
– Gerai, – linkteli jis. Jis žiūri į mėlynę, kurios Mirandai nepavyko užgrimuoti. – Tikėjausi tai išgirsti. Kuo galiu tau padėti?
– Nežinau, – sako ji. – Man labai nesmagu dėl viso to. Tiesiog negaliu grįžti namo.
– Turiu pasiūlymą… – Jis stabteli, nes rūbininkė grįžo su jųdviejų paltais. Arturas puikiai, nepriekaištingai ir prabangiai apsirengęs. Dėvėta Mirandos striukė pirkta už dešimt dolerių labdaros krautuvėje. Vilkdamasi ją ji nusisuka, kad nesimatytų suplyšusio pamušalo, tačiau atsisukusi iš administratorės šypsenos supranta, kad veltui stengėsi, tuo tarpu Arturas, kuris šiuo gyvenimo tarpsniu jau nepaprastai žymus, žybteli savo žavingiausia šypsena ir rūbininkei paduoda dvidešimtinę. Restorano administratorė slapčiomis spusteli „siųsti“ ir laiškutis keliauja fotografui, kuris kiek anksčiau davė jai penkiasdešimt. Lauke ant šaligatvio stovinti fotografė perskaito žinutę telefone: „Jau išeina.“
– Kaip jau sakiau, – murma Arturas pasilenkęs Mirandai prie pat ausies, – manau, kad tau reikia likti pas mane.
– Viešbutyje? Aš negaliu… – šnabžda Miranda.
– Aš primygtinai prašau. Be jokių įsipareigojimų.
Mirandos dėmesį trumpam atitraukia rūbininkė, į Arturą žiūrinti kaip į dievaitį.
– Gali kol kas nedaryti jokių sprendimų, – šnibžda jis. – Tiesiog yra vieta, kur gali apsistoti, jeigu nori.
Mirandos akys paplūsta ašaromis.
– Aš nežinau, ką man…
– Sakyk „taip“, Miranda.
– Taip. Ačiū.
Kai administratorė atidaro jiems duris, jai topteli, kaip siaubingai ji atrodo su mėlyne, paraudusiomis ir ašarotomis akimis.
– Palauk, – sako ji rausdamasi po rankinuką. – Atsiprašau, aš tuojau… – Ir ji užsideda didžiulius akinius nuo saulės, su kuriais vaikščiojo visą dieną, Arturas apkabina ją per pečius, fotografas gatvėje pakelia fotoaparatą ir jie žengia į akinančią blykstės šviesą.
Holivude jis vaikšto į vakarėlius ir galiausiai gauna mažą trijų eilučių vaidmenį filme – vaidina kareivį, per pirmas dešimt minučių žūstantį sprogus bombai, tačiau tas epizodas atveria kelią kur kas stambesniam vaidmeniui, o tada vakarėliai prasideda iš rimtųjų – kokainas ir išsipuoselėjusios merginos tobula oda skirtinguose namuose ir viešbučio numeriuose, keletas tokių metų, kurie vėliau jo atmintyje atgimsta kaip šviesos blyksniai šokių salėje: jis sėdi prie baseino Malibu, geria degtinę ir kalbasi su mergina, kuri tikina būdama dešimties nelegaliai atvykusi iš Meksikos, kirtusi sieną sunkvežimiu kiūtodama po aitriojo padažo kroviniu; jis nežino, tikėti ja ar ne, bet mano, kad ji graži, ir bučiuoja ją, ir ji žada paskambinti, bet jie daugiau niekada nebesusitinka; jis važiuoja su draugais į kalnus atviru automobiliu, bičiuliai dainuoja kartu su radiju, o Arturas žiūri į virš galvos skriejančias palmes; jis šoka su mergina pagal „Don’t Stop Believin’“ – paslapčiomis dievinamą savo dainą – vieno vaikino rūsio tiki bare, o paskui po savaitės stebuklingai vėl sutinka tą pačią merginą kažkieno kito vakarėlyje, tą pačią merginą dviejuose skirtinguose to begalinio miesto vakarėliuose, ji prisimerkusi šypsosi jam ir, paėmusi už rankos, nusiveda į galinį kiemą žiūrėti saulėtekio virš Los Andželo. Miesto naujumas jau ima blankti, bet tenai viršuje, prie Malholando kelio, jis suvokia, kad čia vis dar esama paslapčių, vis dar esama kažko, ko jis nebuvo regėjęs, kad ir ta saulei kylant slėnyje blėstančių žiburių jūra, švelnus jos nagų brūkštelėjimas
jam per odą. – Man patinka ši vieta, – sako jis. Bet po pusės metų, jiems skiriantis, ji brūkšteli jam: „Tau ši vieta patinka, bet tu čia svetimas ir niekada negausi pagrindinio vaidmens nė viename bukame savo filme“, – o tuo metu jam jau dvidešimt aštuoneri, laikas lekia tokiu greičiu, kad darosi neramu, nes vakarėliai užsitęsia per ilgai ir darosi vis palaidesni, ir tu jau porą kartų laukei ligoninės priimamajame žinių apie savo naujuosius draugus, perdozavusius egzotiškų alkoholio ir vaistų kombinacijų, kiekviename vakarėlyje vis tie patys veidai, tekanti saulė, apšviečianti alinančias girtavimo scenas, visų kiek apglamžyta išvaizda. Netrukus po dvidešimt devintojo gimtadienio jis gauna vaidmenį nedidelio biudžeto filme apie nepavykusį banko apiplėšimą ir apsidžiaugia išgirdęs, kad filmuojama bus Toronte. Jį džiugina galimybė grįžti į Kanadą su pergale – nors ir supranta, jog tai egoistiška, bet ką jau padarysi.
Vieną vakarą paskambinusi motina Arturo pasiteirauja, ar jis prisimena Suzę, padavėją iš universalinės parduotuvės kavinės, kai dar buvo vaikas. Žinoma, jis prisimena Suzę. Puikiai prisimena, kaip kavinėje ji atnešdavo jam blynų. Tai štai prieš keletą metų pas ją gyventi atsikrausčiusi dukterėčia – kodėl, niekas nežino, nors salos liežuvautojai uoliai bandė atkapstyti priežastį. Dukterėčiai Mirandai dabar septyniolika, ji labai dalykiška, žinanti, ko nori. Neseniai persikrausčiusi į Torontą ir įstojusi į meno mokyklą, tai gal Arturas galėtų nusivesti ją papietauti?
– Kodėl? – klausia jis. – Mes nepažįstami. Jai septyniolika. Gal ne visai patogu, ką? – Jis nemėgsta nepatogumų ir kiek įmanydamas stengiasi jų išvengti.
– Jūs turite daug bendro, – sako motina. – Abu mokykloje peršokote per vienus metus.
– Nemanau, kad tai ką nors lemia, – atsikalbinėja jis, bet
tuo pat metu galvoja: ji žino, iš kur aš kilęs. Arturas gyvena apimtas nuolatinės netikrumo būsenos, tarytum truputį
karščiuodamas, nes virš jo nuolat kybo klausimas „Kaip aš iš ten patekau čia?“ Ir būna akimirkų – per baliukus Toronte, Los Andžele, Niujorke, – kai papasakojus kam nors apie Delano salą klausytojų veiduose atsiranda savotiška išraiška – susidomėjimas, sumišęs su nepatiklumu, lyg jis pasakotų apie Marso paviršių. Dėl savaime suprantamų priežasčių apie Delano salą nedaug kas tėra girdėjęs. Kai žmonėms Toronte jis prisistato esąs iš Britų Kolumbijos, jie numykia ką nors panašaus į tai, kad mėgsta Vankuverį, lyg tas stiklinis miestas, nuo jo vaikystės salos nutolęs per dvi valandas kelio ir du persikėlimus keltu, turi ką nors su ja bendra. Du kartus, kai kažkam Los Andžele pasakė, kad yra iš Kanados, buvo pasidomėta, ar ten esama iglu. Kartą vienas išsilavinimu pagarsėjęs niujorkietis, atidžiai išklausęs jo aiškinimą apie savo ištakas: pietvakarių Britų Kolumbija, sala tarp Vankuverio salos ir žemyno, – kuo rimčiausiu veidu pasiteiravo, ar tai reiškia, kad jis užaugo netoli Meino.
– Pakviesk Mirandą, – sako motina. – Tiesiog papietauti.
Septyniolikmetė Miranda antgamtiško sudėjimo ir labai daili, blyškaus veido, pilkaakė, tamsiomis garbanomis. Ji įžengia
į restoraną su gūsiu šalto sausio oro, jo prisigėrę merginos plaukai ir striukė, ir jos laikysena Arturą staiga pritrenkia. Ji
atrodo daug vyresnė.
– Kaip tau patinka Torontas? – klausia Arturas. Maža pasakyti daili, nusprendžia jis. Tikra gražuolė, bet jos grožis
subtilus, ne iš karto atsiskleidžiantis. Ji tikra priešingybė įdegusioms Los Andželo blondinėms aptemptais marškinėliais.
– Aš jį įsimylėjau.
Štai kur glūdi privatumo paslaptis: ji gali eiti sau gatve ir absoliučiai niekas nežino, kas ji tokia. Visai įmanoma, kad tik tie, kurie yra užaugę nuošalioje vietoje, gali suprasti, koks tai gėris ir kokią laisvę teikia anonimiškumas dideliame mieste. Ji pradeda pasakoti jam apie savo vaikiną Pablą, taip pat menininką, ir Arturas klausydamasis išspaudžia šypseną. Ji tokia jaunutė, mąsto jis. Pavargusi pasakoti apie save ji ima klausinėti jo, o jis bando paaiškinti, koks siurrealistiškas esąs jo pasaulis, kur jis nepažįsta žmonių, kurie pažįsta jį, kalba apie tai, kaip myli Los Andželą ir kartu kaip jis jį sekina, kaip jį trikdančios mintys apie Delano salą, ir lygina dabartinį gyvenimą su senuoju. Ji niekada nebuvo Jungtinėse Valstijose, nors visą gyvenimą gyveno už dviejų šimtų
mylių nuo sienos. Jis mato, kaip ji stengiasi įsivaizduoti jo gyvenimą čia, o mintyse plaukia scenos iš filmų ir žurnalų nuotraukų.
– Tau patinka vaidinti?
– Taip. Dažniausiai patinka.
– Kaip nuostabu, kai tau moka už tai, ką tau patinka daryti, – sako ji ir jis su tuo sutinka. Po pietų ji padėkoja jam, kad apmokėjo sąskaitą, ir abu išeina. Lauke oras šaltas, saulė ir purvinas sniegas. Vėliau jis prisimins tai kaip auksinį periodą, kai jie galėdavo kartu vaikščioti į restoranus niekieno gatvėje nefotografuojami.
– Sėkmės kine, – sako ji lipdama į tramvajų.
– Sėkmės Toronte, – atsako jis, bet jos jau nebėra. Vėlesniais metais jam dažniausiai pavyksta išmesti ją iš galvos. Ji
toli ir labai jauna. Jo laukia daugybė filmų, persikėlimas aštuoniolikai mėnesių į Niujorką vaidinti Mameto pjesės spektaklyje, paskui vėl atgal į Los Andželą vaidinti naujose HBO filmų serijose. Jis susitikinėja su kitomis moterimis, vienos iš jų aktorės, kitos ne, dvi tokios garsenybės, kad joms išėjus į viešumą fotografai apspinta kaip uodų spiečius. Vėl grįžęs filmuotis į Torontą, jis jau irgi nebegali pasirodyti gatvėje nepastebėtas – iš dalies dėl to, kad filmų vaidmenys tapo rimtesni ir įspūdingesni, iš dalies, kad fotografai įprato fotografuoti jį susikibusį už rankų su didesnėmis įžymybėmis. Jo agentas sveikina jį pasirinkus tokią pasimatymų strategiją.
– Jokia tai ne strategija, – sako Arturas. – Aš susitikinėjau su jomis, nes man jos patiko.
– Žinoma, patiko, – sako agentas. – Aš tik sakau, kad tai nepakenkė.
Ar jis iš tiesų susitikinėjo su tomis moterimis todėl, kad jam jos patiko, ar visą laiką pasąmonėje audė mintį apie savo karjerą? Tas klausimas netikėtai jam įstrigo.
Dabar Arturui trisdešimt šešeri, o Mirandai atitinkamai dvidešimt ketveri. Jis darosi nepaprastai įžymus, ir jam nebejauku. Jis nesitikėjo šlovės, nors, būdamas dvidešimtmetis, kaip ir visi slapta apie ją svajojo, o dabar, kai ją pasiekė,
nebežino, ką su ja veikti. Ji taip vargina. Kartą, pavyzdžiui jis ateina į Toronto „Le Germain“ viešbutį ir jauna mergina registratūroje jam sako, kokia jiems esanti garbė priimti tokį svečią kaip jis – „ir, turiu jums prisipažinti, man žiauriai patiko tas detektyvas“, – ir, kaip paprastai tokiais atvejais, jis nežino, ką atsakyti, nuoširdžiai nesupranta, ar jai tikrai patiko tas detektyvas, ar ji tik bando būti mandagi, ar nori su juo permiegoti, ar visko po truputį, todėl šypsosi ir dėkoja, sutrikęs ir nežinodamas, kur dėti akis, paima raktą ir kortelę ir eina prie lifto jausdamas į nugarą įsmeigtą žvilgsnį. Eina dėdamasis dalykiškas ir apsimesdamas, kad nepastebi, jog pusė esančiųjų viešbučio vestibiulyje išvertę akis spokso į jį.
Pagaliau pasiekęs kambarį jis atsisėda ant lovos – atsipalaidavęs, kad liko vienas, niekieno nestebimas, bet, kaip visada tokiomis valandėlėmis, kažkoks netikras, tarytum subliūškęs, ir tada nei iš šio, nei iš to jam staiga šauna į galvą, ką turi daryti. Jis ima ir renka numerį, kurį saugojo visus tuos metus.
Knygą įsigyti galite ČIA
Daugiau šia tema:
Loading ...