Prieš savaitę “Facebook” komanda panaikino šiame socialiniame tinkle sukurtą puslapį, kviečiantį palestiniečius pradėti trečiąjį sukilimą – intifadą. Šio puslapio gerbėjais vos per kelias dienas buvo tapę per 350 tūkst. “Facebook” vartotojų, o savo komentaruose jie ėmė raginti palestiniečius ginklu pamokyti Izraelį.

Tuomet Izraelio diplomatijos ir diasporos reikalų ministras Yuli Edelsteinas laišku kreipėsi tiesiai į “Facebook” įkūrėją Marką Zuckerbergą, prašydamas pašalinti agresiją skatinantį puslapį.

Galima numanyti, kad sutikdama su Izraelio politiko prašymu “Facebook” komanda spėjo užkirsti kelią kruviniems įvykiams, pastaruoju metu itin dažnai užsimezgantiems būtent socialiniuose tinkluose.

Štai visai neseniai įtakingo leidinio “Foreign Policy” apžvalgininkas Joshua Keatingas “Twitter”, “Facebook” ir kitus socialinius tinklus pavadino ginklais, galinčiais sukelti revoliucijas ar net karus.

Kad socialiniuose tinkluose konfliktai bręsta žaibiškai, jis įsitikino pats. Prieš kelias savaites “Foreign Policy” tinklaraštyje jis paskelbė, kad agentūra SIPRI Indiją pripažino daugiausiai ginklų perkančia valstybe pasaulyje. Po kelių valandų šią žinią per socialinį tinklą “Twitter” paskelbė Pakistano ambasadorius Husainas Haqqani. “Foreign Policy” apžvalgininkas ėmė būgštauti, kad tai pakenks Pakistano ir Indijos, o gal ir JAV bei Indijos dvišaliams santykiams, ir per tą patį “Twitter” paskelbė, jog Pakistanas irgi yra tarp pirmaujančių valstybių pagal įsigyjamą ginkluotę. Laimei, didesnis konfliktas iš šio pranešimo neišsirutuliojo.

O neretai išsirutulioja. Prisiminkime, kad masiniai jaunimo protestai Tunise sausio viduryje prasidėjo būtent nuo pranešimų socialiniuose tinkluose – “Facebook” bei “Twitter”, virtualios idėjos vos per kelias dienas išsiliejo į gatves ir baigėsi prezidento Zine’o El Abidine’o Ben Ali nušalinimu iš posto.

Ne taip seniai, mažiau nei prieš metus, socialinių tinklų jėgą pajuto ir Iranas. Po prezidento rinkimų viso pasaulio iraniečiai per “Facebook” ir “Twitter” ėmė tartis, kur ir kada rengti demonstracijas, pranešinėjo pasauliui apie šalyje vykdomas represijas. Irano žurnalistė Anahita Moghaddam per “Facebook” dieną naktį siuntinėjo protestų nuotraukas ir vaizdo įrašus, demaskavo agresyvius policininkus, skatino solidarizuotis su savo tauta bei teikė informaciją užsienio žurnalistams, kuriems buvo uždrausta siųsti reportažus iš Irano.

Ne veltui Irano rinkėjų protestai internetu pernai buvo išrinkti kaip vienas iš dešimties svarbiausių viso pastarojo dešimtmečio interneto įvykių.

Vyriausybės nepatenkintos

Yra ir kita medalio pusė. Taip, “Facebook” ar “Twitter” dabar gali padėti žmonėms į gera keisti savo gyvenimą ar demaskuoti režimus bei nusikaltimus, vis dėlto šių tinklų įtakos stiprėjimas kelia nemažą grėsmę stabilumui, nes vienu mygtuko paspaudimu galima pakeisti netgi politines santvarkas ar tarptautinius santykius. Dėl to “Facebook” sulaukia vis daugiau priekaištų, ypač iš vyriausybių.

Ilgainiui interneto tinklalapių reikšmė stipriai keičiasi. Juk, tarkime, dešimtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje kritikos sulaukė tuomet monstrais vadinta paieškos sistema “Yahoo” ar interneto prekybos tinklalapis “eBay”.

2000-aisiais Prancūzijos žydus vienijanti organizacija netgi padavė “Yahoo” į teismą už tai, kad jo tinklalapyje vykusiame viešame aukcione buvo prekiaujama nacių atributika. Dabar socialinių tinklų pasiekiama auditorija, veiklos laukas, mastas ir padariniai – visiškai kitokie.

Šiais laikais skirtingų valstybių vyriausybės interneto tinklalapių, o ypač socialinių tinklų įtaką vertina itin rimtai. Ypač tai pastebima Europoje. Ir tai nėra labai keista, nes Senajame žemyne suskaičiuojama jau 123 mln. “Facebook” vartotojų.

Kadangi valdžios atstovai socialiniams tinklams priešnuodžių turi nedaug, jie renkasi kitokią taktiką ir inicijuoja tyrimus, pavzydžiui, ar naudojimasis “Facebook” nepažeidžia asmens duomenų privatumo. Tokius tyrimus jau yra pradėjusios Vokietijos bei Šveicarijos vyriausybės. Spėjama, kad jei tyrimų rezultatai bus nepalankūs, “Facebook” Europoje gali tekti peržiūrėti asmens duomenų saugojimo politiką.

Beje, kai kuriose ne Vakarų kultūros šalyse “Facebook” apskritai uždraustas. Po to, kai šiame socialiniame tinkle pasirodė pranešimas apie “tarptautinę Muhamedo piešinių dieną”, “Facebook” savo tautiečiams uždraudė Pakistanas ir Bangladešas.

Lygiai taip pat “Facebook” šiuo metu draudžiamas ir Kinijoje, jau minėtame Irane, Sirijoje, Vietname, o prasidėjus revoliucijoms arabų šalyse beveik visos jos irgi nedelsiant uždraudė gyventojams naudotis socialiniais tinklais. Tai tik dar kartą įrodo, kad šie socialiniai tinklai neabejotinai yra nauja galinga jėga, vyriausybėms kelianti daug baimės, o jais besinaudojantiems žmonėms atverianti naujas, iki šiol neįsivaizduotas galimybes savo rankomis keisti pasaulio politiką.