T. Kapočiaus nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuojami šalies muziejų fonduose sukaupti Lietuvos dvarininkų portretai.

Jau rašėme, kad šįmet muziejininkai užsibrėžė lankytojams plačiau pristatyti Lietuvos dvarų kultūrą. Visuomenei atvertuose šalies regionų dvaruose atidaromos apie ankstesnius tų pačių rūmų šeimininkus pasakojančios parodos, iš fondų traukiamos senos fotografijos, laiškai ir dailūs rakandai, menantys dvariškių gyvenimo papročius.

Vis dėlto sostinė nebūtų sostinė, jei ta proga nesurengtų labiausiai akį glostančios rinktinių meno kūrinių parodos. Tad Vilniaus paveikslų galerija, dalyvaudama programoje „Dvarų kultūros atspindžiai“, pakvietė lankytojus į parodą „Portretai dvarų kolekcijose“, kurioje eksponuoja tiek centriniuose, tiek regioniniuose muziejuose sukauptas anksčiau tikrų dvarininkų namus puošusias šeimos portretų kolekcijas.

Lietuvos dvarininkų giminės per trumpesnį žemių valdymo laiką gal ir nespėjo sukaupti tokių ilgų portretų galerijų kaip iškiliausios britų, vokiečių ar prancūzų aristokratų šeimos, gausiais į menes nebetelpančiais protėvių atvaizdais nukabinėjusios visus savo valdomų pilių laiptus ir koridorius. Mūsiškiai gal ir nematė tokios būtinybės, be to, ne kiekvienas užkampio dvaro valdytojas turėdavo užtektinai lėšų pasikviesti jam patinkantį, asmenines ambicijas sukauptomis didžiūnų rekomendacijomis tenkinantį portretų tapytoją. Kartais pakakdavo dailininko, neblogai nutapiusio kaimynystėje gyvenančio dvarininko vaikus.

Meninės kokybės lygio skirtumai ryškiai atsispindi ir Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuojamoje parodoje. Jei iš pradžių apžiūrėsite pirmo parodos aukšto sales, kuriose – žymiausių ir turtingiausių šalies dvarininkų (Tiškevičių, Pliaterių, Oginskių, Karpių, Zubovų, Riomerių) namus puošę portretai, o vėliau užlipsite į antrąjį, skirtą iš provincijos dvarelių suvežtiems paveikslams, tuos skirtumus net ir nebūdamas didžiu dailės specialistu neišvengiamai pajusite.

Mykolo Kleopo Oginskio ir jo šeimos portretus tapė Florencijoje gyvenęs prancūzų tapytojas Fransua Ksavjė Fabras, Tiškevičių šeimos portretus kūrė italai Filipas Aronsas ir Orestas Kortaco. Žymūs vietinės kilmės portretistai Liudomiras Janovskis, Kazimieras Mor­dasevičius, Stanislovas Bogušas Sestšen­cevičius taip pat įamžino ne vieną Pliaterį ar Tiškevičių.

Kraujo ryšio liudijimai

Vis dėlto paroda „Portretai dvarų kolekcijose“ sudaryta taip, kad daugiau papasakotų ne apie po dvarus keliavusius dailininkus, o apie pačius dvarininkus. Taigi portretai Vilniaus paveikslų galerijos salėse grupuojami ne chronologine tvarka ir ne pagal žinomus ar numanomus jų autorius, o tiesiog giminėmis: šalia regime kelių kartų tas pačias pavardes nešiojusių šeimų atstovus.

Turėti savo giminės portretų itin populiaru tapo jau XVI amžiuje. Baroko epochos dvaruose buvo sudaromos ištisos portretų galerijos, turėjusios liudyti giminės senumą, jos įtaką bei nuopelnus visuomenei ir, žinoma, sudaryti pagarbų įspūdį visiems apsilankantiems. Taigi mūsų dvarininkų prosenelių portretus puošia giminės herbai ir surašyti vaizduojamųjų vardai ir nuopelnai, neleidę svečiui suabejoti, kad iš paveikslo žvelgia ne šiaip kažkoks praeities didikas, o tikras šeimininko gentainis. Šiuo atveju svarbiausias atrankos kriterijus – ne draugystė ar sielų giminystė, o būtent kraujo ryšys.

Paveldėdami rūmus, vaikai kartu paveldėdavo ir savo protėvių atvaizdus. Tačiau dalis jų ilgainiui iš namų pasklisdavo, nes ištekančios moterys į naujus namus išsiveždavo ir joms skirtus giminės portretus. Pavyzdžiui, į šalia Vilniaus esantį Liubavo dvarą nutekėjusi Kamilė Tiškevičiūtė ten nusivežė ne tik Tiškevičių atvaizdų, bet ir savo mamos Teresės Poniatovskytės, karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio dukterėčios, giminės portretus.

„Portretų galerija – tai ne tik giminės pasididžiavimas, bet kartu ir pagarbos duoklė savo istorijai, protėviams. Pagaliau tai buvo ir jaunosios kartos auklėjimo priemonė. Taigi portretai pirmiausia būdavo kabinami ten, kur virdavo aktyviausias šeimos gyvenimas, kur lankydavosi svečiai, kad šeimininkų protėviai simboliškai dalyvautų visuose dvaro reikaluose“, – pasakoja parodos kuratorė menotyrininkė Dalia Tarandaitė.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA