Prof. Danguolės Mikulėnienės ir jos darbščių kolegų dėka bet kurion pasaulio vieton nublokštas lietuvis, kompiuteriniame tarmių žemėlapyje nuspaudęs arčiausiai savo gimtinės esantį taškelį, gali klausytis vaikystės namuose skambėjusios kalbos.

Renata Baltrušaitytė

Rinkdamas reikšmingiausią pastarųjų metų mokslinę kalbotyros studiją, „Veidas“ galiausiai apsistojo ties geolingvistikos tyrinėjimais, apie kuriuos visuomenei daug pasakota 2013-aisiais, Tarmių metais. Tačiau itin reikšmingas trejų metų kolektyvinio darbo vaisius – Lietuvos tarmių atlasas, išsamiai įvertinęs nūdienos lietuvių tarmių būklę ir jų vartojimo arealus – dienos šviesą išvydo tik pernai, todėl dėmesio sulaukė mažiau. Ką gi, turime progą grąžinti šią skolą kalbininkams Etninių regionų metais, kurie minėtos studijos iniciatorei, Lietuvių kalbos instituto kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vadovei prof. Danguolei Mikulėnienei atrodo ne mažiau svarbūs.

Tačiau iš pradžių trumpai – apie kitus kalbininkų darbus, knygai „XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas“ sudariusius rimčiausią  konkurenciją.

Pirmiausia tektų minėti tematika artimą Vilniaus universiteto profesorės Meilutės Ramonienės kartu su bendraautorėmis parengtą knygą „Miestai ir kalbos II. Sociolingvistinis žemėlapis“, atspindinčią, kiek įvairių užsienio kalbų vartojimas realiai paplitęs nūdienos Lietuvos miestuose. Šis leidinys – tai 2010 m. pasirodžiusios kolektyvinės monografijos „Miestai ir kalbos“ tęsinys.

Taip pat neliko nepastebėta Aldono Pupkio parašyta monografija „Juozas Balčikonis ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“, kurią kolegos apibūdino kaip tvarkingą, tradicinę gerąja šio žodžio prasme mūsų kalbotyros istorijai atskleisti ir populiarinti skirtą knygą.

Tarmes stumia miestiečių sodybos

Atnaujinto Lietuvos tarmių atlaso rengyba prasidėjo nuo 1,57 mln. Lt kainavusio trejus metus vykdyto projekto „Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida“. 2010–2013 m. jam suburti 33 tyrėjai, šalies aukštosiose mokyklose dėstantys kalbininkai, aplankė visus 735 Lietuvoje esančius ir 15 užsienyje išsidėsčiusių tarmių tyrimo punktų. Kiekviename jų, jei tik buvo įmanoma, pagal nustatytą metodologiją jie privalėjo pakalbinti šešis vietos gyventojus, geriausia – senbuvius, gimusius tame pačiame krašte. Ne tik prakalbinti, bet ir padaryti pusantros valandos trukmės jų  kalbos įrašus, kurie vėliau buvo sudėti elektroninėje Lietuvių tarmių atlaso versijoje. Todėl šiandien ne tik mokslininkui, bet ir atkampiausiame pasaulio krašte gyvenančiam tautiečiui užtenka spustelėti kompiuteriniame žemėlapyje arčiausiai savo gimtinės esantį taškelį, kad pasiklausytų tėvų namus primenančios tarminės šnektos.

Punktų tinklą sužymėjo dar kalbininkas Antanas Salys. Kai 1924-aisiais mirė žymiausias lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga, du perspektyvūs lituanistikos studentai – žemaitis A.Salys ir aukštaitis Pranas Skardžius – valstybės lėšomis buvo išsiųsti studijuoti Vokietijos universitetuose. Kartu su jais Lietuvon parkeliavo ir Marburgo mokyklos principais paremta tarmių tyrinėjimo metodologija. Buvo skirta mažiausiai po punktą kiekvienam valsčiui, jų tankumas priklausė ir nuo gyventojų skaičiaus, ir nuo vietovės lietuviškumo.

A.Salys, rinkdamas dialektologinę medžiagą, vengė mišresnės kalbinės aplinkos miestelių, pirmenybę teikdamas kaimiškoms vietovėms. Pagal europietišką tradiciją tarmės dažniausiai užrašinėtos iš seno žmogaus, paprastai – vyro, nekaitaliojusio gyvenamosios vietos, mažai keliavusio, kuo žemesnio išsimokslinimo, geriausia – apskritai neraštingo.

Ši tradicija Lietuvoje pakito tik sovietmečiu, kai vyrus dvejiem metams pradėjo šaukti į sovietinę armiją. Tuomet tarmių tyrinėtojai pateikėjomis ėmė mieliau rinktis moteris, nutekėjusias savo gimtuose kraštuose ir iš namų niekur kojos nekėlusias.

„Kadangi tarmės užrašinėjamos iš paprastų kaimiečių, susiformavo požiūris, kad jos yra prasčiokų kalba. Todėl manyta, kad tarmės išmirs kartu su senolių karta. Tačiau mes laikėmės ne tarmių mirties, o jų gyvybingumo požiūrio ir stengėmės nustatyti jose vykstančius pokyčius. Nes akivaizdu, kad jaunimas negali perimti lygiai tokios pat šnektos, kokia šnekėjo jų seneliai. Juk, tarkime, geltonieji autobusiukai šiandien kaimo vaikus išvežioja po stambesnius miestelius, kurie gali priklausyti skirtingoms šnektoms, todėl grįžę iš ten vaikai namie kalbės jau kitaip negu sėslūs senoliai“, – pasakoja D.Mikulėnienė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-03-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.