Žvilgsnis į ateitį. Skaitmeninių technologijų iššūkis – būtinybė prisitaikyti prie permainų kaitos. Jos atveria didžiules galimybes, bet kartu duoda ir neigiamų dalykų, tarkime, vis sudėtingiau užtikrinti duomenų saugumą ir privatumą.

„Šiuo metu pasaulyje yra apie milijardą aktyvių interneto tinklaraščių, 3 mlrd. aktyvių interneto vartotojų ir apie 20 mlrd. prie interneto prijungtų prietaisų, o ateinantis daiktų internetas turėtų pastarąjį skaičių padvigubinti dar 2020-aisiais“, – Mykolo Romerio universitete vykusioje TED – Technology, Entertainment, Design – konferencijoje (TEDxMRU) aiškino informacinio saugumo ekspertas Martynas Savickas.

Strateginio valdymo specialistas ir verslo konsultantas Edmundas Radavičius atkreipia dėmesį, kad mūsų laikmetis pasižymi dviem pokyčiais: pasikeitė tai, kaip susitvarkome su informacija, ir tai, kaip suprantame pačių pokyčių evoliuciją. Tai iš esmės pakeitė mūsų požiūrį į ~status quo~. Anksčiau ~status quo~ asocijavosi su kažkuo stabiliu, nuspėjamu ir apčiuopiamu, o dabar vieninteliu stabiliu ir prognozuojamu dalyku tapo tai, kad vyksta nuolatiniai pokyčiai.

„Kai įmonėse reikia rasti kokius nors sprendimus, visada užduodu klausimą: ar turite strategijos, kurią dabar įgyvendinate, planą? Man visada atsako: „Taip, turime gerą planą, kuriame esame viską numatę“. Kai išgirstu šiuos du žodžius – „strateginis“ ir „planas“, pasiūlau įmonės vadovybei paimti planą, atsinešti šiukšliadėžę ir įdėti jį ten, – dėsto E.Radavičius. – Šiais laikais planas yra niekas, nors pats planavimas yra viskas. Pokyčių per daug, kad būtų galima kliautis verslo planu, todėl prisitaikymas prie greitai besikeičiančios aplinkos tampa ypač svarbus.“

Prieš kelis dešimtmečius įmonės savo verslo planuose vienu didžiausių konkurencinių pranašumų nurodydavo informacijos turėjimą. Efektyvus jos ieškojimas ir saugojimas laikytas strategiškai svarbiais dalykais. Dabar padėtis visiškai pasikeitė. Aplink mus yra daugybė lengvai gaunamos informacijos, pasiekiančios mus per žiniasklaidą, internetą ir socialinius tinklus, todėl žmonės natūraliai susiduria su problema tinkamai ją priimti ir apdoroti. Pagrindiniu konkurenciniu pranašumu tapo mokėjimas suvaldyti informaciją ir veiksmingai ja pasinaudoti.

Taigi pasaulis prieš interneto atsiradimą ir jam atsiradus stipriai skiriasi, skiriasi ir tai, kaip žmonės elgiasi su informacija, kaip tai paveikė realybės suvokimą. Verta paminėti, kad pastarąjį dešimtmetį informacijos kiekis didėjo eksponentiškai. Deja, apie turinio kokybę to pasakyti negalima.

„Daug žmonių iš esmės nekuria naujos informacijos, o pakartotinai kuria panašią. Pavyzdžiui, paimkime vadybos teoriją, egzistuojančią apie penkiasdešimt metų: perskaičiau įdomią naujieną – kiekvienais metais vis vien išleidžiama maždaug 50 tūkst. įvairių vadybos teorijos knygų. Suvokime: 50 tūkst. žmonių kasmet parašo po knygą apie teoriją, kuri per šį laiką beveik nepasikeitė, o milijonai kitų žmonių perka ir vis vien skaito šias knygas“, – sako E.Radavičius, svarstydamas, kokį pažangą būtų galima pasiekti, jei nevyktų toks darbo dubliavimasis.

Kadangi nesunkiai galima pasiekti didžiulius klodus žinių virtualioje erdvėje, atrodytų, kad prielaidos greitai pažangai yra kone tobulos. Žinoma, kuo daugiau inovacijų kuriama, tuo labiau jos paskęsta bendroje pažangoje, be to, tampa vis sunkiau sukurti ar atrasti kažką, kas padėtį keistų iš esmės, kaip kadaise nutiko išradus ratą, elektros lemputę ar radiją. „Tikriausiai tai, kad kažkada kosmonautas Louisas Armstrongas išsilaipino Mėnulyje, išliks didesniu žingsniu žmonijos istorijoje, nei bus tada, kai žmogus išsilaipins Marse“, – įsitikinęs E.Radavičius.

Virtualiam pasauliui įgaunant vis daugiau svarbos, daugiau dėmesio sulaukia ir duomenų saugumas, kova su kibernetinėje erdvėje iš bet kurios šalies vykdomais programišių nusikaltimais.

„Vieną kartą sėdint bare mano dėmesį patraukė pokalbis prie kito stalo, prie kurio keletas barzdotų vaikinų juokingomis kepurėmis aptarinėjo technologijas. Nuo atsinaujinančių energijos išteklių technologijų jie perėjo prie informacinio saugumo ir duomenų privatumo. Jie diskutavo apie grėsmes, apie tam tikras organizacijas, kurios renka duomenis apie gyventojus, tokias kaip Nacionalinė saugumo agentūra JAV. Vaikinai nepamiršo aptarti, kad rusų programišiai yra remiami šalies valdžios, kalbėjo apie tokias grėsmes, kaip Kinijos kibernetinės erdvės nusikaltėliai ar Rumunijos kredito kortelių sukčiai. Jie netgi aptarinėjo Nigerijos nepageidaujamų elektroninio pašto laiškų siuntėjus, kurie jau kokius dvidešimt penkerius metus tvindo pasaulį žinutėmis „Sveikinu! Laimėjai loterijoje“. Kai kurie dalykai skambėjo kvailai, bet iš tiesų visa tai daro tam tikrą poveikį kiekvienam iš mūsų. Triukšmas žiniasklaidoje apie tai veda prie nerimo ir baimės, o galbūt ir paranojos“, – pasakoja M.Savickas, informacinio saugumo srityje dirbantis daugiau nei dešimtmetį.

Natūralu, kad kiekvienam iš mūsų kyla klausimas, ar galime tapti tokių grėsmių auka ir ar dėl to racionalu jaudintis. Pasak eksperto, reikia atsižvelgti į keletą pagrindinių aspektų: incidento tikėtinumą ir galimas to incidento pasekmes.

Informacija yra tam tikrą vertę turintis dalykas. Ją galima nusakyti skirtingais būdais. Pavyzdžiui, tai gali būti vaikystės nuotraukos, kurios žmogui gali turėti didelę emocinę vertę, tačiau veikiausiai nesudomins nieko kito. Na, bent jau ne taip stipriai, kad būtų siekiama jas pasisavinti. Nepaisant to, kad galbūt kitiems nuotraukos yra bevertės, naudojantis kažkokia paslauga, kai nuotraukos, tarkime, laikomos internete, vis vien būtų tikimasi, kad jos bus apsaugotos. O kaip dėl banko sąskaitų? Jų vertę nesunku nusakyti pagal tai, kiek pinigų yra padėta į banką.

Ar mūsų vienokią ar kitokią vertę turintis turtas gali tapti piktavalių taikiniu? Taip, jei žmogus turi objektyviai vertingo turto ar priėjimą prie jo ir jei yra visiškas lengvabūdis, nesirūpinantis savo duomenų saugumu. Nors vartotojui tikrai nereikia pasinerti į saugumo programavimo studijas ir tobulinti kriptografijos algoritmų, tačiau nesinaudoti saugumą užtikrinančiomis technologijomis ir įrankiais būtų keista. Pats paprasčiausias dalykas, susijęs su duomenų saugumu, yra slaptažodis.

„Pagalvokite, kaip elgiatės su savo namų raktais. Manau, stengiatės juos laikyti saugioje vietoje, neatiduodate jų nepažįstamiesiems, o jei pametate, tikriausiai keičiate spyną. Taip pat reikėtų elgtis ir su slaptažodžiu, – aiškina M.Savickas. – Įsivaizduokite miestą su milijonu namų, turinčių milijoną spynų ir raktų. Ar šiame mieste savo vertingą turtą išdrįstumėte laikyti užrakintą spyna, kurią galima atrakinti atsuktuvu, arba iš viso neužrakintą? Dabar įsivaizduokite programišių su supergalia, galintį per penkias sekundes patikrinti, ar mieste visos durys yra užrakintos. Tai padaryti paprasta. Taip net neturėdamas didesnio turto gali tapti auka.“

Naudodamiesi internete teikiamomis paslaugomis mokame už jas arba pinigais, arba  savo privatumu. Surinkta informacija apie žmones, kaip apie klientus, gali brangiai kainuoti, tačiau ją turinčios korporacijos investuoja milžiniškas lėšas, kad pirmiausia apsaugotų save, o kartu ir joms informaciją patikėjusius žmones.

Tiesą sakant, didieji verslo žaidėjai kiekvieną dieną lenktyniauja su kibernetiniais nusikaltėliais. Beje, čia tvarkytis ypač gerai sekasi programinės ir techninės įrangos gamintojai „Microsoft“. Pasak M.Savicko viskas vyksta pagal panašų scenarijų: kiekvieną antradienį „Microsoft“ išleidžia skubius duomenų apsaugos atnaujinimus, tada penktadienį programišiai juos „nulaužia“. „Microsoft“ dirba savaitgalį ir antradienį vėl išleidžia naują atnaujinimų rinkinį.

Beje, yra dar vienas aspektas, mažinantis galimybę mums tapti kibernetinių nusikaltimų aukomis, – tai matomumas (tiksliau, jo menkumas). „Lietuva pasaulio žemėlapyje yra matoma kur kas blyškiau nei, pavyzdžiui, JAV. Juk visi žino Amerikos bankus „City Bank“, „Goldman Sachs“ ir kitus, na, o dabar paklauskite savęs, kokie yra trys didžiausi vietiniai Moldovos bankai. Nežinote? Programišių atsakymas būtų toks pat, todėl geriau tiesiog dar kartą bandyti įsilaužti į „Goldman Sachs“, – patikina specialistas.

Kitas TEDxMRU pranešėjas, rinkodaros specialistas ir dėstytojas Aurimas Paulius Girčys pastebi, kad, esant tokiems technologijų tobulėjimo tempams, galime priartėti ir prie digitofobijos, nes atsiras žmonių, kuriuos tai gąsdins, kurie bijos būti išstumti technologijų, nenorės keisti savo įprasto gyvenimo būdo. Juolab į priekį einant dirbtinio intelekto tyrimams.

Šiais metais pirmą kartą buvo įveiktas Tiuringo testas, kurio metu patyrę specialistai sprendžia, ar bendrauja su realiu žmogumi, ar programa. Šį kartą jie pirmą kartą apsigavo ir patikėjo, kad kalbasi ne su mašina, o su trylikos metų berniuku. Tai rodo, kaip toli yra pažengusi ši sritis. A.P.Girčio manymu, čia slypi didelis potencialas.

Jis apskritai save vadina technologijų entuziastu ir nevengia su tuo eksperimentuoti tiek dirbdamas su klientais, tiek dėstydamas. „Iš skaitmeninių sprendimų gaunu daug naudos, tai man leidžia atsipalaiduoti ir tuo pačiu metu pateikti kokybišką turinį savo studentams“, – patikina A.P.Girčys.

Tarkime, skaitmeniniai sprendimai dėstytojui gali padėti sutaupyti laiko, nes dalį darbų studentai gali atlikti internetu, juos įvertinti taip pat galima automatiškai pagal tam tikrus algoritmus. (Pagal algoritmus jau gali būti „rašomi“ net ir patys tekstai, tiesa, dažnai jie nebūna nuoseklūs ar logiški.) Technologijos buvimą tam tikroje vietoje tam tikru metu daro nebūtiną.

„Paprastas pavyzdys: pernai turėjau keliauti į konferenciją Barselonoje ir, užuot skaitęs paskaitą nustatytu laiku, nusprendžiau padaryti vaizdo įrašą, kurį įkėliau į „YouTube“. Lankomumas pasiekė 120 proc. (kai kurie studentai tai peržiūrėjo dukart). Pagrindinė nauda, kurią taip suteikiau studentams, buvo ta, kad jis ar ji galėjo pasirinkti sau patogų laiką, kada „apsilankyti“ paskaitoje, o jei kas buvo neaišku, galėjo pasitikrinti su draugais ar „Google“ paieškos sistemoje ir vėl grįžti žiūrėti toliau. Tai padidino mano, kaip dėstytojo, komforto zoną ir patirtį“, – paaiškina A.P.Girčys ir prideda, kad technologijos leidžia ne tik dirbti nuotoliniu būdu, bet ir vienu metu turėti ne penkiolika bendradarbių, o kad ir septynis tūkstančius, su kuriais galima dalytis žiniomis ir kartu greitai tobulėti.

Taigi technologijos keičia tai, kaip mokomės ir dirbame, kaip sąveikaujame su aplinka ir kitais žmonėmis. Nors nauda gali būti didžiulė, tinkamo elgesio su informacija iššūkis tebelieka.

Vaiva Sapetkaitė