Metų pradžioje nemažai sostinės meno galerijų “keičia dekoracijas” ir kviečia apžiūrėti naujų parodų. Asortimento pasiūla – nuo tradicinės tapybos klasikų retrospektyvų iki jaunų kūrėjų kūrybos pristatymų ir pažintinių ekspozicijų.

Pradėkime būtent nuo tokios – Vilniaus universiteto istorijos “lenkiškajam periodui” skirtos parodos. 1919–1939 m. lenkų užimtame Vilniuje buvo atkurtas 1832 m. caro Nikolajaus Pirmojo įsakymu uždarytas universitetas ir pavadintas Stepono Batoro – senojo Vilniaus universiteto įkūrėjo – vardu. Tiesa, nepriklausomybę atgavusios Lietuvos valstybės taryba dar 1918 m. pabaigoje spėjo priimti iš keturių fakultetų susidedančio Vilniaus universiteto statutą, tačiau toliau pasistūmėti pritrūko laiko. Lenkiškojo S.Batoro universiteto dėstytojais tapo senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių piliečiai ir mokymo įstaigų Peterburge, Kijeve, Maskvoje, Dorpate, Kazanėje ir Charkove absolventai. Pirmuoju Stepono Batoro universiteto rektoriumi tapo Krokuvos Jogailos universiteto profesorius Michałas Siedleckis.

Jei domitės Vilniaus universiteto istorija, Torunės universiteto bibliotekos mokslininkų Annos ir Mirosławo Supruniukų parengtą parodą apie S.Batoro universiteto veiklą galite aplankyti Vilniaus lenkų kultūros namuose (Naugarduko g.76). Kadangi minėtas laikotarpis Lietuvos ir Lenkijos istorikų traktuojamas ganėtinai skirtingai, praėjusią savaitę atidaryta paroda gali pasirodyti įdomi aktualiai persvarstomų šalių kaimynių santykių fone.

Varteliai ir durys

Toliau – apie klasikus: Vilniaus rotušėje atidaryta solidi, net pusšimtį darbų pristatanti tapytojos Bronės Mingilaitės-Uogintienės (1919–1983) palikimo ekspozicija.

Dailininkė mokėsi Kauno meno mokykloje pas Petrą Kalpoką ir Justiną Vienožinskį, vėliau baigė Vilniaus dailės akademiją, o 1947–1953 m. pati joje dėstė. Mėgo kurti natiurmortus ir peizažus, tačiau nutapė ir nemažai Lietuvos kultūros istorijai reikšmingų portretų, – jų herojai – Kazys Boruta, Juozas Miltinis, Giedrė Kaukaitė, Rūta Staliliūnaitė, Antanas Vengris ir kt.

Vilniaus paveikslų galerija atiduoda duoklę neseniai šešiasdešimtmetį atšventusiai ir metų Kauno menininke išrinktai tapytojai Elenai Kniūkštaitei. Iš pirmo žvilgsnio primityvistiniai siužetai, kuriuose dažnai regime žemiškaisiais reikalais užimtas dieviškąsias būtybes, alsuoja pagarba gyvybei. “Šalia mūsų prausiasi angelas, o prie jo kojų sukinėjasi, lesinėja vištos. Sparnuota būtybė sukiojasi su laistytuviuku ir mums ramu, kad ji ne kopūstus, o žiedus laisto. Angelai užmetę meškeres, tačiau kabliukai ne sliekui, ne žuvelei, o mums, pasiklydusiems, gaudyti. Dangiškos būtybės obuoliauja ir mums norisi jųjų, o ne Ievos ir Adomo obuolio. Net vartai varteliai E.Kniūkštaitės paveiksluose ne užveria nuo mūsų tą švytintį pasaulį, o vilioja užeiti”, – rašo parodą pristatanti menotyrinkė Ramutė Rachlevičiūtė.

Tuo tarpu Vilniaus dailės akademijos dizaino inovacijų centre “Titanikas” veikia dailininkų grupės “Angis”, prieš du dešimtmečius sudrebinusios Lietuvos meninę panoramą, jubiliejinė paroda. Tuomet “Angis” tapo opozicija plačiai paplitusiai kamerinei tapybai. Ši menininkų grupė atsisakė tradicinių ekspozicijų erdvių, naudojo neįprastus paveikslų formatus ir medžiagas. Kas šiandien, pavyzdžiui, neprisimena garsiųjų Henriko Čerapo paveikslų, nutapytų ant senų durų ir langinių? Beje, vienam iš “Angies” ideologų ir šios parodos kuratorių – Jonui Gasiūnui neseniai paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.