Žvaigždžių kulto siautėjimas Lietuvoje šaukiasi rezistencijos, o gal net būtinosios ginties.

„Laba diena. Norėtume jus pakviesti į projekto pristatymą. Jame dalyvaus…“ – toliau pradedamos vardyti nieko bendra su projektu neturinčios, tačiau televizoriuje linksniuojamos pavardės, kurios, tvirtu viešųjų ryšių vadybininkų įsitikinimu, yra garantuotas masalas žurnalistams.
„Būtent todėl nedalyvausime“, – paaiškinu, nutraukdama minėtą tiradą. Jei netgi patiems organizatoriams svarbiau šou, o ne projekto idėja, – kodėl man ji turėtų rūpėti?
Bet panašių skambučių daugėja. Lietuviai be žvaigždės seniai nebesugeba nei šokti, nei dainuoti. Valgo, atostogauja, sportuoja, sodus tvarko, vaikais ir šunimis rūpinasi tik kartu su žvaigždėmis. Nei profesijos, nei mylimojo pasirinkti be žvaigždės tarpininkavimo – jokių vilčių. O begalinis serialas „lovoje su žvaigžde“, rodomas paskutiniajame dienraščio puslapyje, nieko nebešokiruoja.
Dalykų, kurių su žvaigždėmis kol kas nedarėme, pasirinkimas beliko striukas. Dar neteko girdėti apie projektą „Tualete su žvaigžde“, nors neabejoju, kad abiejose – tiek žvaigždžių, tiek svajojančių jomis tapti – stovyklose dalyvių atsirastų. Žvaigždžių kulto sąlygomis bet koks prodiuserių siūlymas sutinkamas šablonišku entuziastingu klyksmu „fantastika!“. Tik fantastinės literatūros žanras čia niekuo dėtas.

Atsegsiu palaidinę, prisegsiu tą dirželį

Kalbėti apie atsakomybę už žvaigždžių kulto erdvės plėtojimą paskatino stambiausios Lietuvoje knygų leidybos grupės „Alma littera“ pradėta skaitymo skatinimo iniciatyva. Apklausos būdu konstatavę, kad daugiau nei trečdalis šalies vaikų nemato reikalo skaityti, nors namie knygų turi sočiai, leidėjai griebėsi primityviausio būdo padėčiai taisyti – raginimo skaityti kartu su žvaigždėmis. Praėjusią savaitę šiai kilniai misijai ryžosi vos porą dienų Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro vadovo poste teištvėręs Laimutis Sėdžius, nuolat dėl meilės romanų besiaiškinanti baltaplaukė Ineta Stasiulytė, anksčiau gatvės tekstus repuodavęs, o dabar romiai besimeldžiantis Gabrielius Liaudanskas-Svaras ir iš manekenių į gėlininkes persikvalifikavusi Renata Mikailionytė.
Kitą savaitę vaikučiams knygeles „Pegasuose“ skaitys teismais labiau nei teatro vaidmenimis išgarsėjusi Eglė Jackaitė bei Karina Krysko, kažkada nuo scenos vaikams dainuodavusi tokius tekstus, nuo kurių tėvams linkdavo ausys: „Išmesiu cigaretę tiesiog savoj laiptinėj – čia kažkada užtiko mus labai pikta kaimynė. Atsegsiu palaidinę, prisegsiu tą dirželį, ir nesvarbu, kad skiria mus labai labai daug kelio…“
Kai „AL holdingo“ generalinio direktoriaus Gintauto Mažeikos pasiteiravome, ar, jo manymu, čia būtent tos asmenybės, kurias vaikams tinka kelti kaip sektiną pavyzdį, leidyklos vadovas nusistebėjo: „Nežinau, ką turite omenyje. Visi jie – žinomi veidai. Vakar, pavyzdžiui, renginys buvo labai sėkmingas: susirinko daug vaikų, kai kurie atėjo kartu su mokytojomis, ir visi liko labai patenkinti. Nuoširdžiai sakau – norinčių daugiau, nei galime priimti.“

Paskutinysis bastionas

Teko priminti, kad anksčiau, kai skaitymo rodikliai šalyje būdavo geresni, mokytojos vaikus vesdavo į susitikimus su vaikų rašytojais: Violeta Palčinskaite, Ramute Skučaite, Vytautu Zurba, Martynu Vainilaičiu… Šioje akcijoje netgi neskelbiama, kieno tekstus rengiamasi skaityti – juos pasirenka „žvaigždės“.
Tik ar išties, pasitelkę žinomus veidus, ugdome knygų, o ne paskalų skilčių skaitytojus? Klausimas svarbus, nes būtent grožinė literatūra buvo ir liko tvirčiausias rezistentų bastionas, kurio žvaigždėms nepavyko be pasipriešinimo užimti. Jų pačių literatūriniai bandymai sulaukdavo nenuolaidžių recenzijų, o keli „saviškiai“, neatsispyrę vilionėms pasirodyti šou laidose, po to turėjo ilgai muštis į krūtinę, kad bėgo ten vien medžiagos būsimoms knygoms semtis.
Jeigu šis bastionas iškeltų baltą vėliavą ir priimtų žvaigždžių rinkodaros taisykles, šnekos apie knygos, kaip žmogaus intelektinei brandai reikšmingo produkto, išskirtinumą taptų dviveidiškos. Tuomet nuosekliai tektų grįžti prie klausimo, ar lengvatinis 9 proc. PVM knygoms yra pateisinamas. Leidėjai pjauna šaką, ant kurios patys sėdi.
„Kino pavasario“ konkursinę programą laimėjusioje lenkų psichologinėje dramoje „Drąsa“ bylos tyrėjas klausia brolio talžymą traukinio vagone bailiai stebėjusio herojaus: „Tarp mūsų kalbant, jei turėjote ginklą – kodėl jo nepanaudojote?“ Dabar galėsiu atsakyti: panaudojau. Prašau laikyti tai būtinąja gintimi.