„Aš neadvokataučiau, jei mokslo finansavimas Lietuvoje būtų visiškai kitoks“, – prisipažįsta vienas žymiausių Lietuvoje advokatų prof. habil. dr. Valentinas Mikelėnas. Jį teisininkai išrinko iškiliausiu pastarojo dešimtmečio teisės mokslininku.

Su 53 metų V.Mikelėnu sutarėme susitikti jo darbe – advokatų kontoroje „Baltic Legal Solutions Lithuania“ sostinės Senamiestyje. Buvo penkta valanda vakaro, bet neatrodė, kad advokato darbo diena jau baigtųsi. Mūsų pokalbis tęsėsi trumpiau, nei tikėjomės, nes advokato lūkuriavo dar vieni klientai – juos V.Mikelėnas priėmė iškart po interviu.
Į pokalbį V.Mikelėnas atėjo pakiliai nusiteikęs, į klausimus atsakinėjo laisvai, bet, kaip ir daugelis teisininkų, gerai pasverdamas žodžius.
„Kiek trunka jūsų darbo diena? Ar daugiau nei aštuonias valandas?“ – klausiame advokato. V.Mikelėnas linkteli: „Turbūt dešimt–dvylika valandų. Bet aš mėgstu savo darbą, todėl valandų niekada neskaičiuoju.“ Jis prisimena, kad rengiant LR civilinį kodeksą dirbdavo ir po šešiolika valandų, o kartais – netgi ilgiau.

Civilinio kodekso tėvas

Toks Civilinis kodeksas, koks yra dabar – daugiausia būtent V.Mikelėno nuopelnas. Profesorius buvo pagrindinis naujojo kodekso koncepcijos autorius, kaip sako teisininkai, Civilinio kodekso tėvas, tad jo žinios, idėjos, teisės suvokimas padėjo pamatus visai šalies teisinei sistemai ir dabar turi įtakos visų mūsų kasdieniam gyvenimui. Kaip tik už indėlį rengiant šį vieną svarbiausių šalies įstatymų „Veido“ žurnalistų atliktoje apklausoje dalyvavę autoritetingi teisininkai V.Mikelėną pripažino iškiliausiu pastarojo dešimtmečio Lietuvos teisės mokslininku.
„Kai dabar pagalvoju, kokiomis sąlygomis tada dirbome, man darosi baisu, – į prisiminimus leidžiasi teisės specialistas. – Darbą pradėjome iš karto po 1990-ųjų, o tada nė kompiuterių neturėjome: rašiau ranka, o katedros reikalų tvarkytoja fakultete rašomąja mašinėle tuos tekstus spausdindavo. Iki šiol saugau savo rankraščius. Kodekse yra beveik du tūkstančiai straipsnių, tad nemažai laiko teko nuo šeimos pavogti, dirbti ir dieną, ir naktį, bet rezultatu dabar džiaugiamės visi.“
Praėjus dešimtmečiui po to, kai įsigaliojo šis įstatymas, V.Mikelėnas pripažįsta, jog tokia galimybė – kurti tokio svarbumo teisės aktą – pasitaiko labai retai. Teisininko manymu, jam tiesiog pasisekė gimti geru laiku.
V.Mikelėnas ranką yra pridėjęs ir prie daugybės kitų teisės aktų. Ir šiandien, sulaukęs prašymo prisidėti rengiant kokį nors teisės aktą, advokatas neatsisako padėti, juolab kad pastebi negerą tendenciją, jog Vyriausybė, ministerijos, Seimo nariai rengdami įstatymus mokslo žmones pasitelkia vis rečiau. Kodėl?
„Manau, už to slypi tam tikrų interesų grupių veikla. Jei, tarkime, Civilinis kodeksas būtų rengiamas dabar, jis išeitų jau kitoks, nes tada interesų grupės, kurios dabar turi tokią didelę įtaką, visiškai nebuvo stiprios, ir mūsų darbo grupė sugebėjo atsispirti įvairiems siūlymams. Šiandien Lietuvoje tikra lobistinė veikla nevyksta, o vyksta užkulisinė, pogrindinė. Paanalizavus kiekvieną įstatymo projektą galima nuspėti, kas už jo stovi, kieno interesus bando apginti“, – tvirtina V.Mikelėnas.
Ar jis pritartų prof. Egidijaus Kūrio nuomonei, kad įstatymų leidyba Lietuvoje šiuo metu yra tragiškos būklės? V.Mikelėno teigimu, teisės aktų dabar kepama iš tiesų daug, o iš to atsiranda savotiškos džiunglės, kuriose, anot profesoriaus, lengva ir pasiklysti, ir visokius blogus darbus daryti. Kita vertus, teisininkas stebisi, kad štai neseniai Seimas dar kartą pratęsė Administracinių teisės pažeidimų kodekso, iš esmės sovietinio teisės akto, tik šiek tiek palopyto, galiojimą.
V.Mikelėną taip pat stebina kai kurie, anot jo, unikalūs lietuvių „išradimai“, pavyzdžiui, bandymai susieti šeimos sampratą tik su santuoka. „Tai bent jau Europoje būtų tikras šeimos teisės „išradimas“. Mes visiškai priešingai bandome reglamentuoti tuos dalykus, negu yra ne tik europiniame, bet ir pasauliniame kontekste, išskyrus musulmoniškus kraštus. Gali būti, kad bemėgindami išrasti kažką unikalaus mes pradėsime griauti europinės teisės tradiciją. Tokių požymių jau esama. Vienas tokių pavyzdžių, manau, yra dabar stumiamas Fizinių asmenų bankroto įstatymo projektas“, – vertina profesorius.

Teismų sprendimai dvelkia šalčiu

Kalbėdamas apie šalies teisės sistemos pokyčius pastarąjį dešimtmetį, V.Mikelėnas apibendrino, kad Lietuva išties susikūrė modernias taisykles, bet tai, pasak teisininko, dar nereiškia, jog mūsų gyvenimas tapo modernus.
Na, o kas pasikeitė teismų sistemoje per tuos daugiau nei šešerius metus, kai V.Mikelėnas, sukeldamas didžiulį atgarsį teisininkų bendruomenėje ir visoje visuomenėje, nusivilko Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo mantiją? Ar, jo nuomone, teisėjų korpusas per šį laiką jau pakankamai apsivalė?
„Valymosi arba valymo požymių yra. Atleista daug teisėjų, net nebežinau tikslaus skaičiaus, matyt, šis procesas tęsis ir ateityje. Galbūt tai susiję su aktyvesne šalies prezidentės veikla šioje srityje. Be to, dirbdamas Teisėjų etikos ir drausmės komisijoje pastebiu, kad ir patys teisėjai dabar daug reiklesni nei prieš dešimtmetį. Dirbti teisėjais į teismus ateina ir visiškai neblogi mano studentai, tad gyvenimas vietoje nestovi. Pasitikėjimą teismais galima padidinti tik pačių teismų pastangomis, teisėjų noru keistis“, – įsitikinęs V.Mikelėnas.
Teisininkas priduria, kad teismų autoritetą visuomenės akyse smukdo ir pernelyg formalūs teisėjų sprendimai – teisingumo su „žmogiškuoju veidu“ stoka, tačiau tai esą ne vien Lietuvos problema.
Neformalios, o „žmogiškąjį veidą“ turinčios teisės V.Mikelėnas pasigenda ir garsiojoje Kauno pedofilijos byloje, kurios ašimi pastarosiomis savaitėmis tapo teismo sprendimo dėl mergaitės grąžinimo motinai nevykdanti teisėja.
„Skaitydamas sprendimą šioje byloje, ir ne tik joje (tą patį galėčiau pasakyti ir apie Vokietijos teismo sprendimą Rinau byloje), aš jutau šaltį. Man, kaip buvusiam teisėjui, akivaizdu, kad galėjo būti ir kitoks sprendimas. Čia, mano galva, ir yra ta problema, kad mes nesugebame susieti teisės su žmogiškumo principais. Girdžiu skambius kolegų pasisakymus, tokias formuluotes, kaip „įstatymų viršenybė“, „teisinė valstybė“ ir t.t., bet tos frazės – bedvasės. Pasigendu mūsų bendruomenėje tokių asmenybių, kurios suvoktų, kad teisė yra tik įrankis apginti tam, ką visi žmonės vertina kaip vertybę. Taip, teisiškai viskas teisinga, bet ar taip yra ir moraliniu požiūriu? Kai mes sakome, kad Lietuva yra teisinė valstybė, kurioje viskas turi būti daroma pagal įstatymą, tokiu atveju logiška, kad ir hitlerinė Vokietija bei stalininė Sovietų Sąjunga buvo teisinės valstybės, nes konclageriai buvo statomi ir žmonės į juos vežami pagal tuo metu galiojusią teisę, tik kad ta teisė buvo antžmogiška“, – kad teisėje visada turi būti ir dvasinis elementas, tačiau teisėjai tą dažnai pamiršta, pabrėžia V.Mikelėnas.

Rašo naują knygą

Advokato darbas V.Mikelėnui patinka. Kai susidaro ilgesnė pertrauka tarp bylų nagrinėjimo, jis pasiilgsta teismo posėdžių salės, o jo bylų pobūdis labai įvairus: nuo testamentų užginčijimo ir santuokos nutraukimo iki įvairių sutartinių ginčų. V.Mikelėnas patikina tikrai nesąs vien tik žinomų ir turtingų asmenų gynėjas, kaip galbūt kai kam atrodo.
Bent dukart per savaitę advokatas skuba į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą – dėstyti paskaitų studentams. Mokslinė bei su ja susijusi visuomeninė veikla, kurios V.Mikelėnas turi apsčiai, teisininkui taip pat labai svarbi, gal todėl jis teigia negalįs pasakyti, kad advokatų kontora yra pagrindinis jo darbas. Štai dabar rašo naują knygą, nors kol darbas nebaigtas, jokių detalių apie būsimą kūrinį išklausti nepavyksta. Tik tiek, kad knyga, jei viskas klostysis sėkmingai, turėtų pasirodyti maždaug po metų.
„Neadvokataučiau, jei mokslo finansavimas būtų visiškai kitoks. Na, gal turėčiau porą bylų per metus“, – šypteli V.Mikelėnas. Girdėti tokius žodžius iš vieno garsiausių advokatų šiek tiek keista, bet tai tik parodo, kad mokslinis darbas V.Mikelėnui reiškia labai daug, nors tikru mokslininku jis nesijaučia jau daug metų – nuo tų laikų, kai dirbo tik universitete ir rašė disertaciją.
„Mūsų mokslininkai iš profesoriaus ar docento algos nei į konferenciją užsienyje gali nuvažiuoti, nei rimtą knygą nusipirkti. Tarkime, solidi mūsų srities knyga kainuoja tris keturis šimtus eurų, o profesoriaus alga į rankas dabar yra 2300 Lt. Tad už vieno mėnesio atlyginimą aš net į konferenciją negaliu nuvažiuoti, o koks tu tuomet mokslininkas, jei nejauti pasaulinio mokslo pulso, negali sekti periodikos, skaityti naujausių monografijų, vykti į konferencijas, bendrauti su kolegomis iš kitų šalių. Su tokiu mokslo finansavimu to padaryti neįmanoma“, – skėsteli rankomis iškiliausiu teisės mokslininku Lietuvoje kolegų išrinktas V.Mikelėnas.

Prof. habil. dr. Valentinas Mikelėnas

Išsilavinimas
Vilniaus universiteto Teisės fakultetas (1982 m.)
Maskvos valstybinio universiteto Teisės fakultetas (1986 m.)
Lundo universiteto Teisės fakultetas, Švedija (1992 m.)
Šveicarijos lyginamosios teisės institutas (1993 m.)
Maxo Plancko institutas, Hamburgas, Vokietija (1994 m.)
Tarptautinis privatinės teisės unifikavimo institutas (UNIDROIT), Roma, Italija (1995 m.)

Narystė
Lietuvos advokatūra
Lietuvos teisėjų etikos ir drausmės komisja
Tarptautinė proceso teisės asociacija
Europos civilinio kodekso studijų grupė
Europos šeimos teisės komisija
Europos tarptautinės privatinės teisės tinklas
Žurnalo „European Review of Private Law“ redakcinės kolegijos narys

Šeima
Su žmona Dalia Mikelėnienė, teisininke, susilaukė dviejų dukterų.

Pomėgiai
Sodininkystė. „Esu prisiekęs sodininkas“, – prisipažįsta V.Mikelėnas.

Didžiausią įspūdį padariusi grožinės literatūros knyga
Ernesto Hemingway’aus „Kam skambina varpai“.