Sostinės Švento Jono gatvės galerijoje – jubiliejinė Arvydo Ališankos kūrinių ekspozicija.

Baigęs švęsti pusės amžiaus jubiliejų, skulptorius savaitei išskrido į Egiptą. Nemažai pasaulio matęs Arvydas sako, kad tai išskirtinis atvejis, kai keliauja ne meno reikalais, o pailsėti su šeima: anksčiau tam nelikdavo laiko. Ir pasiskundžia (nors turbūt labiau pasigiria), kad pirmokas sūnus Edvardas mielai pretenduoja į jo dirbtuvės darbastalį: „Visokius vamzdžius jau trejų metų būdamas junginėdavo. Nors į piešimą nelinkęs (o niekas ir neverčia), bet inžinerinį pradą turi: jam kad tik pjauti, klijuoti, lipdyti… Net į mano didįjį pjūklą jau taikosi. Kur aš ką nors darau, ir jam labai įdomu… Reikėtų jam kitą darbastalį įrengti.“
Ar pats Arvydas, užaugęs Vilniuje, F.Dzeržinskio (dabar – Kalvarijų) gatvės daugiabutyje, irgi buvo toks? Skulptorius sako tokių sąlygų, kaip dabar, neturėjęs, bet dirbdamas rankomis taip pat atsigaunantis: „Sunkiausias darbas – sugalvoti, nupiešti. Tada didžioji darbo dalis tarsi padaryta. Bet kol neįgyvendini projekto medžiagoje, nepatiri daikto įspūdžio, negali užbaigti to gyvenimo etapo.“

Dirbtuvei užsidirbo Amerikoje

Sūnui prieš miegą sekamose vaikystės istorijose Arvydas prisimena kiemuose šalia turgaus buvusią slėptuvę, kurioje kortomis maži būdami pralošė vertingą namuose saugomų senovinių pinigų kolekciją. Arba kaip turguje vaikėzai, sustoję į eilę, perduodami iš rankų į rankas padėdavo prekeiviams krauti arbūzus. Už darbą gaudavo vieną arbūzą, ir tuomet kieme prasidėdavo šventė… O dar netoliese buvo įsikūrusi veterinarijos laboratorija, žadindavusi vaikų smalsumą, pro langą matant ant operacinio stalo skrodžiamus gyvūnėlius.
„Žinoma, neapsieidavom ir be tradicinių kiemų muštynių. Bet aš turėjau trejais metais vyresnį brolį (dabar poetą Eugenijų), kuris mane prireikus gindavo. Mažesnį kartais gindavo ir nuo troleibusų, kuriuos aš kažkodėl mylėjau nepaaiškinama meile – bėgdavau F.Dzeržinskio gatve jų pasitikti. Gerai, kad tada transporto šioje gatvėje būdavo gerokai mažiau nei dabar“, – šypsosi menininkas.
Jo gyslelę menams pirmoji pastebėjo vidurinės mokyklos pedagogė, nukreipusi jį į vaikų dailės mokyklą. „Ten kaip tik pakliuvau pas skulptorę Dalią Matulaitę. Ji supažindino mus su folkloru, siųsdavo piešti liaudies meistrų skulptūrėlių. O studijų metais dievukų piešimas muziejuose ir bažnyčiose jau buvo virtęs pomėgiu. Atgimimo metais Vilniaus dailės akademijoje surengiau tokių piešinių parodą – net dėstytojai stebėjosi mano drąsa. 1993-iaisiais, grįžęs iš metus trukusios kelionės po JAV, pats pradėjau ten dėstyti. Per Amerikoje pas gimines praleistus metus užsidirbau šiek tiek pinigų, už kuriuos grįžęs Trakų rajone, Zabarijos kaime, įkūriau dirbtuvę.“
Vėliau šį kaimą išgarsino studentų menininkų ir „Poezijos pavasario“ svečių drauge kasmet rengtos vakaronės, kurių neatsiejama dalimi tapo įvairios meno akcijos gamtoje. Kartais dėl merkiančio lietaus jų visų nepavykdavo įgyvendinti, tačiau užsieniečiai poetai viešnage tikrame lietuviškame kaime būdavo sužavėti.

Toli paliktos skulptūros

Pastaraisiais metais A.Ališanka kurti kasmet važiuodavo Azijon. 2010-aisiais, laimėjęs solidžią tarptautinę projektų atranką, Taivane, Guandu gamtos parke, iš šakų suraizgė „Šventyklą“. 2011-aisiais viešėjo Kinijos mieste Čangčune, nuo Pekino nutolusiame 600 km į žemyno gilumą, kur iš garsiojo kiniško marmuro išskaptavo „Žmogų-kankorėžį“. Pernai sugrįžo į Taivaną ir tame pačiame Guandu gamtos parke, kuris skirtas migruojančių paukščių stebėtojams, iš šakų pynė „Kiaušinį-slėptuvę“.
„Savo akimis įsitikinau, kad „Šventyklos“ viduje augantis fikusas per porą metų išleido naujų ūglių, kurie sėkmingai randa kelią pro manojo statinio angas. Kai pirmąkart tą medį pamačiau – net neatpažinau rūšies, nors vazonuose auginamus storalapius fikusus visi esame regėję. Bet ten jie – tikri medžiai su iki žemės karančiomis lianomis. Mano suręsta šakų konstrukcija pasirodė besanti tvirta, taifūnams neįkandama, nors silpnesni menininkų kūriniai nesugeba pasipriešinti galingai gamtos valiai. Jų likučiai būna panaikinami ir toje vietoje jau kiti išrinktieji įkūnija savo idėjas“, – pasakoja Arvydas.
Į šešias vietas Guandu plenere kasmet pretenduoja keli šimtai menininkų, tačiau A.Ališankai pavyko atranką įveikti ir antrą kartą. Dirbantiems kūrėjams į pagalbą kviečiami vietos savanoriai, kurie, pasak lietuvio, labai smalsūs, geranoriški ir linkę bendrauti. Pernai tvirtindamas ovalo formos „Kiaušinį“, šakoms prilaikyti skulptorius pasitelkė net dvylika savanorių.
Guandu gamtos parkas, nors ir dirbtinis, pelkyno pakraštyje supiltas, yra mėgstama netoliese esančio Taipėjaus gyventojų poilsio vieta. Ji dar vadinama „trijų žvaigždučių viešbučiu migruojantiems paukščiams“, nes jų patogumui ten sėjamos specialių rūšių žolės, veisiami paukščių mėgstami vėžiagyviai ir t.t. Aišku, lankytojai gali stebėti tik labai nedidelę pelkynų, kuriuose apsistoja žiemojantys paukščiai, dalį. Gamtos parke rengiamos edukacinės programos, skirtos moksleiviams, todėl „Kiaušinis“, kurio viduje ant suoliukų gali susėsti nemaža grupelė žmonių, turi ir praktinę paskirtį.
Kinai, Arvydo vertinimu, uždaresni ir santūresni už Taivano gyventojus. Plynoje teritorijoje šalia Čangčuno jie planavo statyti išmaniųjų technologijų verslo zoną, tačiau pradėjo projektą nuo didžiulio gamtos ir skulptūrų parko įrengimo vėliau įsikursiančių įmonių darbuotojams.