Arūnas BRAZAUSKAS

„Reformų įgyvendinimas ir išsikeltų tikslų pasiekimas yra veikiau išimtis, o ne taisyklė. Todėl pagrindinis klausimas galėtų būti, kodėl kartais pavyksta esminės reformos“, – rašo prof. Vitalis Nakrošis kolektyvinės monografijos „Kada reformos virsta pokyčiais?“ įvade. Vieną iš reformų vangumo priežasčių mokslininkas apibūdina Europos Komisijos pirmininko Jeano Claude’o Junckerio aforizmu: „Visi mes žinome, ką daryti, bet nežinome, kaip būti perrinktiems po to, kai tai padarysime.“

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorius V.Nakrošis (41 m.) apibrėžimą „politologas“ tikslina taip: „Vie­­šosios politikos tyrinėtojas.“

Savaitraščio „Veidas“ teikiamas „Mini No­be­­lis“ prisivijo dešimčių mokslinių darbų autorių po to, kada pernai jam buvo įteiktas Alenos Bru­nowskos apdovanojimas už didelę kompetenciją ir išskirtinius veiklos rezultatus viešojo administravimo srityje.

Apdovanojimą teikia Vidurio ir Rytų Eu­ro­pos viešojo administravimo universitetų bei mo­­kyklų tinklas NISPAcee, tuo pagerbdamas ir lau­­reatus, ir čekės A.Brunowskos (1941–1998) pa­­­siekimus plėtojant viešojo administravimo studijas regione.

Vyriausybės ir jų prioritetai

V.Nakrošis minėtame įvade į 2015-aisiais kar­tu su E. Barcevičiumi, R. Vilpišausku ir ki­tais TSPMI bendraautoriais iš­leistą kolektyvinį veikalą apibūdina naujųjų ES narių būklę: šalyse apstu įvairių kliūčių re­for­moms. Pasak moks­­lininko, viešosios politikos įgyvendinimas Lie­tuvoje nėra išimtis. Pavyzdžiui, nė vienas stra­teginis energetikos pro­jektas nebuvo baigtas per 15 metų iki 2014 m., kai Klai­pėdos uos­te pagaliau buvo atidarytas suskystintųjų gamti­nių dujų terminalas. Net kelios Lietuvos vy­riausybės nesėkmingai vykdė būsto atnaujinimo programą.

„Viešoji politika, angliškai „public policy“, – tai konkretūs valdžios veiksmai. Šis terminas neįprastas tarp politikų, tarnautojų, netgi žurna­listų. Mes dažniausiai kalbame apie politiką, kaip viešųjų reikalų tvarkymą, – „Veidui“ sakė V.Nakrošis.

Monografija „Kada reformos virsta pokyčiais?“ skirta Lietuvos XV Vy­riau­sy­bės veiklai. Tė­­vynės sąjungos-Lietuvos krikš­čio­­nių demokratų partijos lyderio Andriaus Ku­­biliaus vadovaujama Vyriausybė dirbo nuo 2008 m. gruodžio 9 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d. Knygoje, be teorinių dalykų, apžvelgtos daugiabučių namų renovacijos nesėkmės, valstybės tarnybos re­for­ma, as­mens sveikatos priežiūros tinklo restruktūrizavimas, aukštųjų mokyklų val­dymo reforma, Visa­gino atominės elektrinės projekto nesėkmė.

„Penkioliktoji Vyriausybė pirmąkart vyriausybių istorijoje paskelbė, kokie yra konkretūs prioritetai“, – pasirinkimą aiškino V.Nakrošis. Pa­­sak profesoriaus, mokslininkus domina, kaip už viešosios politikos fasado – Vyriausybės pro­gramos vykdoma reali politika, koks atotrūkis tarp fasado ir realios veiklos. „Pasakius, kas yra prioritetai, kartu pasakoma ir kas nėra prioritetai. Atsiranda nepatenkintų interesų grupių, ku­­rioms stinga politinio dėmesio, – aiškino V.Nak­­rošis ir konstatavo: – Maždaug nuo 2010 m. tie prioritetai kuo toliau, tuo labiau buvo at­skiedžiami. Iš esmės prioritetiškumo neliko.“

Tačiau, pasak tyrinėtojo, socialdemokrato Algirdo Butkevičiaus vadovaujama šešioliktoji Vyriausybė, kuri dirba nuo 2012-jų gruodžio, išsaugojo Vyriausybės veiklos prioritetų planavimą ir jų stebėseną.

V.Nakrošis nušviečia, kaip gyvenimo realijos verčia koreguoti veikimą: „Šių metų pradžioje viešojoje erdvėje kilo rezonansas dėl vaikų, ku­rie buvo įmesti į šulinį. Visuomenei tai darė stip­­rų įspūdį – buvo išspausdintos nuotraukos iš nelaimės vietos, tragedija detaliai aprašyta. Aš patikrinau, ar tarp prioritetinių Vyriausybės užduočių 2016-aisiais yra kova su alkoholio vartojimu, ar įvardytas darbas su socialinės rizikos šeimomis. Dokumente to nebuvo, nors tenai nurodytos 22 prioritetinčs kryptys ir net 162 svarbiausi darbai.

Į Vyriausybės darbotvarkę paminėtos priemonės įtrauktos po to. Vyriausybė pasakė: mes kuriame tarpinstitucinį veiklos planą dėl alkoholio vartojimo mažinimo. Tai geras pavyzdys, kaip greitai gali keistis Vyriausybės darbotvarkė. Pa­vie­­­niai įvykiai gali daryti įtaką politikams: jie priversti šokinėti nuo vieno klausimo prie kito. Dėl nuolat besikeičiančių aplinkybių be aktyvios lyderystės jiems būna sudėtinga išspręsti viešosios politikos problemas.

Politinių blokų sūpuoklės

Ne vien blaškymasis tarp prioritetų tampa politikos kliūtimi. Profesorius konstatuoja: viešosios politikos laukui Lietuvoje būdinga tai, kad vyksta konkurencija tarp dviejų partijų blo­kų, kuriems vadovauja atitinkamai Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) ir Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP).

V.Nakrošis teigia: „Sąveika nepakankamai re­miasi politikos turiniu. Mes turėtume konkuruoti, pavyzdžiui, kaip geriausiai spręsti aukštojo mokslo problemas, kaip geriausiai ką nors padaryti energetikos srityje. Tačiau dažnai konkuruojama, remiantis tų politinių partijų blokų santykiais – jų ankstesniais nusivylimais ar ko­kiais nors laimėjimais. Pažiūrėkime kad ir į ato­minės elektrinės projektą. 2008-aisiais LSDP įsteigė koncerną „Leo LT“, tačiau atėjus į valdžią TS-LKD „Leo LT“ buvo likviduotas ir buvo inicijuotas naujas Visagino atominės elektrinės projektas, kuris galiausiai buvo pateiktas referendumui – taip viskas ir pakibo.

Apskritai žvelgiant, priešprieša tarp konkuruojančių politinių blokų užgožia normalią diskusiją apie viešąją politiką – ką reikėtų daryti, tarkime, sprendžiant alkoholio vartojimo, smur­to šeimoje ir kitas problemas. Taigi pats diskursas labai politizuotas ir remiasi politinių blokų konkurencija.“

Kai politinė konkurencija, o ne išmanymas lemia, kas užims vieną ar kitą postą, kuriam rei­­kalinga būtent kompetencija, atsiranda va­di­namoji patronažinė sistema. Šis reiškinys 2011 m. buvo įvertintas jo ir dr. Žilvino Mar­ti­naičio sudarytoje knygoje anglų kalba „Lithua­­nian agencies and other public sector organisations: organisation, authonomy, control and performance“ („Lietuvos agentūros ir ki­tos vie­šojo sektoriaus organizacijos: sąranga, kon­trolė, efektyvumas“).

Komentuodamas knygą V.Nakrošis rašė, kad Lietuvos politinės sistemos švytuoklės prin­­cipas ir konfrontacija tarp svarbiausių partijų gali paaiškinti, kodėl Lietuvoje politizuoti ne tik įstaigų pertvarkymai, bet ir su tuo susiję vadovaujančių valstybės tarnautojų priėmimai bei atleidimai, pavyzdžiui, kada griebiamasi reor­ganizacijos norint „nuimti“ netinkamą va­dovą. Nors ir prisidengiama įvairiais „organizaciniais modeliais“, iš tiesų siekta ir siekiama „pastatyti“ savus žmones.

Pasak tyrimo autorių, Vyriausybės, kurios atė­­jo į valdžią po esminio valdančiosios daugumos pasikeitimo Seime, priėmė sprendimus dėl dviejų trečdalių organizacinių pokyčių (įs­kai­­tant įstaigų panaikinimą). V.Nakrošis ir Ž.Mar­­­ti­nai­tis tada apskaičiavo, kad vidutinis Lie­tuvos viešojo sektoriaus įstaigų amžius buvo apie 9 me­tus, o 16 šalių, su kuriomis lyginta Lie­tuva, pa­na­šių įstaigų amžiaus vidurkis siekė 32 metus.

V.Nakrošis „Veidui“ apibūdino įvairių Lie­tu­­vos politinių partijų kadrų politikos ypatumus. Pasak jo, LSDP turi nemažą kadrų rezervą ir aktyviai skiria juos į postus, TS-LKD rodo daugiau energijos šalindama iš postų politinių konkurentų paskirtus žmones – beje, į jų vietas konservatoriai neretai paskiria kompetentingus profesionalus. V.Nakrošio vertinimu, Dar­bo partijai dažnai trūksta tinkamų kandidatų į pos­tus, kurie jai tenka pagal partinius susitarimus. „Darbiečiai“ sukasi iš padėties siūlydami įmo­nių, žinybų tarnautojams stoti į partiją ir ža­dėdami už tai greitą karjerą.

TSPMI profesorius „Veidui“ sakė, kad moks­lo įstaigų bei aukštųjų mokyklų finansavimo tvarka neskatina viešosios politikos tyrimų: „Lie­tuvoje yra arti 50 aukštųjų mokyklų. Py­ragą išdalijame visiems po ploną riekelę.“

Dalis nereformuoto finansavimo eina sistemai palaikyti, pavyzdžiui, administracijos al­goms ir kitoms valdymo išlaidoms. Tačiau mokslininką stumia į priekį anaiptol ne materialiniai interesai. „Tyrimas man yra kaip de­tektyvas. Pavyzdžiui, kas nors pateikė įstatymo projektą, paskui staiga tai buvo atšaukta. Aiš­kinamės, kokie interesai paskatino tai pa­daryti. Smalsumas yra svarbiausias mokslininko motyvas“, – „Veidui“ aiškino V.Nakrošis, pel­nęs sa­vait­raščio „Mini Nobelį“.

Vitalis Nakrošis

Gimė 1975 m. sausio 25 d.

1993–1997 m. studijos VU TSPMI, bakalauro laipsnis.

1997–1998 m. studijos Londono universitete, magistro laipsnis.

2000–2004 m. doktorantūra VU TSPMI, daktaro laipsnis.

Publikacijos anglų k. 2000-2012 m. (įskaitant publikacijas su bendraautoriais): per 30 pozicijų.

Valstybės valdymo tobulinimo komisijos (Saulėlydžio komisijos) narys: 2006–2008, 2011–2012, 2013 – iki dabar.

Kelių dešimčių tyrimo bei vertinimo projektų vadovas arba dalyvis.