"Veido" archyvas

V.Krėvės-Mickevičiaus ir V.Mikolaičio-Putino muziejams iškilo sunaikinimo grėsmė

Nors ir nelabai madinga kalbėti, kad pernai Vilnius buvo Europos kultūros sostinė, vis dėlto miesto titulas buvo išskirtinis, ir tai, kas nepavyko anuomet, galima pataisyti dabar. Apskritai ačiū Dievui, kad Vilniui buvo leista būti kultūros sostine, nes dabar gal bus galima drąsiau skelbti, kad buvusi kultūros sostinė negali sau leisti būti nekultūringa. Priminsime, kad “Financial Times” grupės užsienio tiesioginių investicijų žurnalas yra paskelbęs Vilnių Rytų Europos ateities miestu ir Baltijos regiono ateities miestu. O kokia gi bus ateitis, jeigu pramiegosime dabartį?

Pavasarį pasirodė gana solidus dokumentas – “Vilniaus miesto savivaldybės kultūros strategijos gairės 2011–2020, kultūros politikos ilgalaikiai tikslai ir priemonės”. Greičiausiai tai juodraštinis variantas, nes jame daugoka kalbos ir korektūros klaidų. Save gerbianti įstaiga sunkiai ryžtųsi iš rankų išleisti tokį pusfabrikatį, juolab kad tame dokumente svarstomi strateginiai kultūros dalykai, bet gal savivaldybės “kultūrtrėgeriai” kaip tik laukia atsiliepimų, kritikos ar pataisų? Jų nesulaukę vėliau ims būgnyti, kad vilniečiai yra abejingi miestui, kad niekas nereagavo, vadinasi, su viskuo sutiko. Taigi imkime ir svarstykime (citatų kalba netaisyta).

Šios strategijos skaitytojai turėtų pasigesti vienos “smulkmenos” – Vilniaus ir Lietuvos gyventojų grupės nuo 35 iki 55 metų. Pateiktos tik šios: “Vilniaus kultūros strategijos tikslinės grupės: Vilniaus ir Lietuvos gyventojai – vaikai ir jaunimas iki 17 metų; jauni suaugusieji (18–35 metų); ir asmenys virš 55 metų.”

Tikriausiai negalima sutikti, kad 35–55 metų amžiaus grupei kultūra nerūpi ir dešimt metų į ją neverta orientuotis.
Dar viena neįprasta dokumento nuostata: vienas kultūros politikos principų – demokratiškumas, bet jo aspektas: “Kaip opozicija elitiškumui”. Sunku suvokti, kodėl demokratiškumas turėtų oponuoti vadinamajai elitinei kultūrai. Argi demokratiškumas nėra visų kultūros reiškinių įvairovė ir pasirinkimo laisvė?

Keisti tikslai

Na, o atidžiausiai išnagrinėjome savivaldybės požiūrį į literatūrinius memorialinius butus-muziejus, nes dažnai su jais tenka susidurti ir stebėti jų darbą. Taigi strategija parengta, remiantis Vilniaus miesto savivaldybės muziejų plėtros koncepcija, parengta VšĮ “KULTUR” 2008 m. Muziejų atžvilgiu savivaldybės pateikta pozicija nenustebino – jau anksčiau buvo galima nujausti, kad bus einama panašiu keliu, nes savivaldybė dėl literatūrinių muziejų niekada pernelyg nesivargino. Vilnius neturi tokio masto literatūrinio muziejaus kaip Maironio lietuvių literatūros muziejus Kaune, bet, pasirodo, ir tai, ką turi, pasišauta sunaikinti. Noromis nenoromis imi galvoti: negi mūsų literatūros klasikai tokie niekam verti, kad miestas, pabuvęs kultūros sostine, nusprendė jų išsižadėti?

Štai teigiama, kad “apjungus memorialinius Venclovų namus-muziejų, V.Krėvės-Mickevičiaus butą-muziejų, V.Mykolaičio-Putino butą-muziejų į memorialinių muziejų direkciją, pakito administravimas, bet ne muziejų veikla”. Negi jungiant muziejus viltasi, kad jie ims ir stebuklingai susiremontuos, įsirengs naujas ekspozicijas? Juk kiekvienam aišku, kad administracijos pervadinimas nelemia kokybės. Kokybė priklauso nuo idėjų ir kūrybinio užsidegimo jas įgyvendinti.

Toliau argumentuojama: “Logiškas [koncepcijos] autorių siūlymas yra apjungti tame pačiame name ir laiptinėje įsikūrusius V.Krėvės-Mickevičiaus ir V.Mykolaičio-Putino muziejus tiek misijos, tiek produkto lygmenyse, o taip pat praplėsti kitų šiame name gyvenusių žymių kultūros veikėjų – Kazio Borutos, Kosto Korsako, Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, Mykolo Biržiškos, Jadvygos Čiurlionytės ir kt. pristatymu. Tuo pačiu studijos autoriai siūlo ieškoti galimybių įrengti papildomą infrastruktūrą, skirtą renginiams ir parodoms.

Iš esmės autorių pasiūlymas apjungti muziejus ir praplėsti veiklą yra teigiamas. Tačiau ribotos galimybės praplėsti butuose sukurtą infrastruktūrą taip, kad ji galėtų talpinti ženkliai praplėstą kolekciją, sudarytų sąlygas įvairesnio pobūdžio veikloms, jų tarpe renginiams ir parodoms, taptų patraukli lankytojams, verčia galvoti apie alternatyvius sprendimus – perduoti sukauptus vertingus eksponatus kitiems miesto muziejams arba svarstyti galimybes steigti Vilniaus miesto muziejų, kuriam taip pat galėtų būti perduoti vertingiausi memorialinių muziejų eksponatai, susiję su Vilniaus kultūriniu gyvenimu ir žymiomis asmenybėmis.”

Belieka pasiguosti: Vilniaus miesto savivaldybės tarnautojai, kasdien subėgantys į gigantišką pastatą, bet labai ankštus kabinetus, apsirgo klaustrofobija ir gigantomanija. Keista, kad kultūros strategai nesuvokia esminio dalyko: į jokį miesto muziejų neįmanoma perkelti viso buto, perkeliami tik eksponatai, o sienų, langų ir durų juk neišimsime iš pastato. Memorialinis muziejus šiuo atveju įdomus visokeriopu autentiškumu, ne veltui kino menininkai prašosi leidžiami filmuoti į V.Mykolaičio-Putino ar V.Krėvės butą.

Be to, jau yra bandyta kurti didelį Vilniaus rašytojų memorialinį muziejų, deja, jis buvo išardytas, pastatas atiduotas Anglijos ambasadai, o eksponatai nuvežti į Maironio lietuvių literatūros muziejaus sandėlius. Suprantama, keitėsi laikai, reikėjo lėšų ir idėjų ekspozicijoms pakeisti, tad nueita lengviausiu keliu – iš viso nusikratyta.

Galima įtarti, kad ir dabar norima panašiai pasielgti: iš pradžių uždarys nedidelius muziejus, juos parduos, žadėdami už tai įkurti didelį muziejų, o po to pareikš, kad pritrūko lėšų, ir tiek žinių. Įdomu, iš kur rastųsi lėšų naujam Vilniaus miesto muziejui steigti, jeigu kelių nedidelių nėra iš ko išlaikyti.

Ar muziejai iš tiesų nelankomi?

Žinoma, piktinimasis ar priekaištai čia nieko negelbės – turime išsiaiškinti ir įrodyti sau, ar tie muziejai Vilniui ir apskritai mūsų valstybei yra reikalingi. Ar muziejuose tik “originaliai puoselėjami rašytojų kultai”, ar tai mūsų kultūrinis paveldas, leidžiantis ne tik išpažinti, bet ir pažinti savo literatūros istoriją.

Pirmiausia du Vilniaus miesto savivaldybei priklausantys muziejai įrengti literatūros klasikų – V.Krėvės ir V.Mykolaičio-Putino literatūrinei bei kultūrinei veiklai atskleisti. Privalu prisiminti, kad iki V.Mykolaičio-Putino bute gyveno dar vienas iškilus klasikas Balys Sruoga. Šiame bute jis buvo suimtas, išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, į šį butą sugrįžo ir gyveno iki mirties. “Dievų miško” pirmųjų puslapių veiksmo vieta yra būtent šis butas.
Neišvengiamai viename kambarių turi rastis ekspozicija B.Sruogai, juo labiau kad ir eksponatų, padovanotų rašytojo dukters Dalios Sruogaitės, yra. Bute lengvai išsitektų abu klasikai, o visuomenei būtų galima pateikti turiningą informaciją. Deja, iki šiol muziejuje neišmontuotos dar sovietmečiu įrengtos griozdiškos konstrukcijos, tad neatnaujinta ir ekspozicija. Šįkart idėjos subrandintos, bet joms įgyvendinti savivaldybė turi padėti. Negi muziejininkai iš savo kuklių algų turi samdytis meistrus?

Geresnė V.Krėvės muziejaus padėtis, nes jis įrengtas jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tad ir ekspozicija ten nekvepia sovietmečiu. Taigi savivaldybės tarnautojams praverstų kartais patiems apsilankyti muziejuose, pasikalbėti su juose besilankančiais žmonėmis ir tuomet sėsti prie strategijų, o ne vadovautis VšĮ momentiniais tyrimais ir aiškinti, kad į muziejus niekas nevaikšto.

Štai, tarkime, V.Mykolaičio-Putino muziejuje būna dienų, kai čia apsilanko po keturias moksleivių ekskursijas. Daug lankytojų šiemet atėjo per Muziejų naktį, buvo žiūrimi filmai. Tad ar galima teigti, kad šis muziejus nelankomas?
Nujaučiant savivaldybės nemeilę literatūriniams muziejams, buvo kreiptasi į mokytojus, kad pasirašytų viešą kreipimąsi į Vilniaus savivaldybę dėl V.Mykolaičio-Putino muziejaus išsaugojimo, ir sulaukta gausių atsiliepimų. Kreipimasis kol kas neįteiktas, bet pats faktas garantuoja, kad muziejaus ginti stos labai daug žmonių.

Žinoma, ne visi muziejai yra tokie, kokių norėtųsi. Iš tiesų reikia svarstyti, kokį norime turėti Venclovų namų muziejų. Autentiško Antano Venclovos kambario ir bibliotekos tokiame dideliame pastate nepakanka. O šis muziejus galėtų būti itin įdomus ir unikalus. Sakykime, pamažu tolsta sovietmetis, daug to laikotarpio medžiagos metama į makulatūrą, tad kodėl neįrengus sovietmečio literatūros ekspozicijos, kurioje būtų parodoma ideologizavimo žala: standartizuoti tekstai, kupiūros, filmai iš sovietmečio literatūrinio gyvenimo, išradingos edukacinės programos ir t.t.

Rugsėjį Vilniaus savivaldybėje vykusioje diskusijoje “Europos kultūros link”, skirtoje VEKS patirčiai apmąstyti ir įvertinti, Vilniaus vicemeras Gintautas Babravičius optimistiškai pareiškė: “Šiandien viešai sakau – aš skelbiu karą tiems, kurie menkina ir griauna tai, kas dar ne vienerius metus galėtų būti didžiulis postūmis Vilniaus kultūriniam gyvenimui. Skelbiu karą ne konstruktyviai kritikai, ne diskusijoms, kuriose išsakomos skirtingos pozicijos, bet ciniškam jau sukurto turto naikinimui. Rėkiama, kad išleisti didžiuliai pinigai, tačiau noriu atkreipti dėmesį, kiek žalos daro visokių “ekspertų” destruktyvūs bandymai sumenkinti tai, kas pasiekta”.

Įdomu, kiek šiais žodžiais galima tikėti. Ar iki naujų rinkimų į savivaldybes? Jeigu iki šiandien nei Pylimo gatvėje, nei Gedimino prospekte savivaldybė neįstengė net kelių rodyklių, nukreipiančių į minėtus muziejus, pritvirtinti, tai kas gali žinoti, kokia kryptimi eis būsimieji Vilniaus kultūros strategai.