Tapytojas Bronius Gražys įsitikinęs, kad nugriauti mieste seną namą yra tas pat, kaip nukirsti miške seną medį: ir vienu, ir kitu atveju atmintyje lieka žiojėti žaizda. Tačiau pokyčiai nebūtinai į bloga.

Renata Baltrušaitytė

„Tapyba irgi yra šviesa“, – konstatuoju apsidairiusi, nes kino žmonės analogiška fraze pernelyg pamėgo šviesą uzurpuoti sau. „Meno nišos“ didžioji salė – šviesi, o jos sienomis šonas prie šono, tarsi vagonas prie vagono, lygiais bėgiais „važiuoja“ ilgas įvairiaformių Broniaus Gražio paveikslų sąstatas.

Jeigu tai, kaip skelbia parodos pavadinimas, yra aliuzija į „Vieną gatvę“, pirmiausia šauna galvon sostinės Vokiečių gatvė, kurioje ant karo griuvėsių išdygusią ištisinę namų liniją architektai pašaipiai vadina arba traukiniu, arba soliteriu.

Betgi atidžiau įsižiūrėjęs į tapytojo nužymėtą topografiją matai ne reprezentacinius senamiesčio vaizdelius, o greičiau kreivą šleivą ir praeities ženklų gausa įdomų kvartalą, beviltiškai mėginantį prisitaikyti prie sterilios stiklinės nūdienos. Tie kosmetiniai bandymai palaikyti tariamą jaunystę ironiškai primena filmo „Amžinai stilingos“ aštuoniasdešimtmetes herojes, išdažytas ryškiomis elektrinėmis spalvomis: sienos trupa, o paskiri fasado fragmentai mėgina gelbėtis kaip išmano.

Būtent spalvinis kodas yra labai svarbus B.Gražio parodos chronologiniam pasakojimui: tai, kas sena ir tikra, žvelgia į žiūrovą kukliais natūraliais žemės tonais, ir priešingai – tai, kas nauja, dažniausiai žilpina akį ateiviškais neonais.

Tapytojas kaip demiurgas

B.Gražys, tarsi koks Algimantas Kunčius, mėgsta stebėti debesis. Ir tapo juos parinkęs dėkingą, kontrastingą šviesą, kai saulė stypso prie pat dangaus uždangalo krašto, dar kelios akimirkos – ir nebyli drama išvirs į kitokį, šviesų ar tamsų, būvį. Laike sustingusių pastatų, kaip žemiškojo gyvenimo pavidalų, monotonija ir ją atsverianti amžinybės dinamika virš stogų.

Tapytojui, kitaip nei fotomenininkui, nebūtina valandomis tykoti „gero apšvietimo“: dangaus dramą jis demiurgiškai režisuoja pats. B.Gražys yra ne kartą pasakojęs, kad molberto nešti iš dirbtuvės apskritai nemėgsta: įspūdžiui išsaugoti užtenka greitomis užmesto eskizo, nuotraukos ar tiesiog atidesnio žvilgsnio. „Užsidarius dirbtuvėje, atmintyje pirmiausia iškyla suintrigavusios detalės, o visos kitos savaime atkrinta kaip ne tokios svarbios. Taip tampi savarankiškesnis, nes natūroje kiekviena aplinkos detalė tave stipriai „atakuoja“, – aiškina pašnekovas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-03-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.