Neseniai pasaulinio voratinklio sumanytojo vadovaujama „World Wide Web Foundation“ paskelbė pirmą pasaulyje kokybinį interneto įvertinimą skirtingose valstybėse. Prisiminkime, kaip gimė internetas, kas yra jo kūrėjas ir dėl ko jis kovoja šiandien.

Vasarą vykusių olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje buvo viena scena, kai britiško stiliaus namukas pakilo į viršų ir tada pamatėme prie stalo sėdintį vyriškį, kažką veikiantį prie kompiuterio. Nedaugelis žiūrovų suprato, kad tai seras Timothy Berners-Lee, pasaulinio tinklo – interneto kūrėjas, kuriam turime būti dėkingi už visą turinį, kurį randame interneto naršyklėje suvedę raideles „www“ ir tinklalapio adresą. Tiesa, kas šis žmogus, nesuprato ne tik paprasti žiūrovai, bet ir amerikiečių televizijos kanalo NBC pranešėjai Meredith Viera bei Mattas Laueris, komentavę ceremonijos transliaciją.
Nieko keista, juk kuklus britų mokslininkas T.Berners-Lee gan stipriai skiriasi nuo Silicio slėnio žvaigždžių, tarkime „Apple“ kūrėjo Steve’o Jobso ar pirmosios interneto naršyklės sukūrimo šlovę gavusio Marco Andreesseno, uždirbusių didžiulius turtus iš informacinių technologijų. T.Berners-Lee pasaulinį tinklą sukūrė savo, kolegų bei visų žmonių patogumui ir niekada neplanavo iš to uždirbti milijardų, o ir šiandien jis deda visas pastangas, kad internetas išliktų demokratiškas ir kad verslas ar šalių vyriausybės kuo mažiau kištųsi į jo plėtrą.
Tad trumpai žvilgtelėkime, koks tai žmogus, kaip jo galvoje gimė pasaulinio tinklo idėja ir dėl kokios interneto ateities šiandien kovoja T.Berners-Lee.

Kompiuteriai su motinos pienu
T.Berners-Lee gimė 1955-aisiais pietryčių Londone, mokslininkų šeimoje – abu tėvai buvo diplomuoti matematikai, dirbantys Mančesterio universitete. Čia jie prisidėjo kuriant pirmąjį pasaulyje rinkai skirtą kompiuterį „Ferranti Mark 1“, kuris buvo baigtas 1951 m. Tai buvo nemažą salę užimantis įrenginys, kurio skaičiavimo galia, palyginti su šiuolaikiniais kompiuteriais, sukeltų juoką, tačiau jam aptarnauti reikėjo keliolikos darbuotojų. Vis dėlto su „Ferranti Mark 1“ buvo suprogramuotas pirmasis skaitmeninis muzikos kūrinys bei pirmasis kompiuterinis žaidimas – šachmatai.
„Todėl mūsų šeimoje susižavėjimas matematika buvo didžiulis“, – prisimena T.Berners-Lee, kuris iš paauglystės laikotarpio prisimena vieną mokslinės fantastikos rašytojo Athuro C.Clarke’o kūrinį „Dial F for Frankenstein“. Šioje apysakoje autorius kalba apie tai, jog pasaulyje atsiranda tiek daug telefonų, kad jie susijungia į sudėtingą tinklą, kuris tampa panašus į žmogaus smegenis, ir šis tinklas pradeda mąstyti savarankiškai bei suvokia save kaip atskirą būtybę. T.Berners-Lee yra pripažinęs, kad ši apysaka galėjo pasėti pasaulinio tinklo idėją jo galvoje, tačiau nemano, jog internetas greitai taps „gyvas“ ar pradės mąstyti.
Daug stipresnis jo vaikystės atsiminimas – pokalbis su tėvu apie unikalų žmogaus smegenų gebėjimą susieti anksčiau niekaip nesusijusius prisiminimus ar pojūčius. (…)

Sukurtas fiziko fizikams… ir visai žmonijai
Net ir 1980-aisiais CERN organizacija buvo milžiniška – jos laboratorijos ir padaliniai buvo išsibarstę didžiuliame plote Jura kalnuose, Šveicarijos ir Prancūzijos pasienyje, be to, nemažai mokslinių centrų veikė kitose valstybėse. Šimtai laboratorijų visame pasaulyje ir tūkstančiai mokslininkų, dirbančių prie skirtingų projektų, tad jaunajam T.Berners-Lee iš karto kilo noras kataloguoti šią netvarką ir leisti mokslininkams paprastai surasti kolegas, dirbančius su panašiomis užduotimis.
Jis parašė programą „Enquire“, leidžiančią sujungti skirtinguose dokumentuose esančius žodžius, tad pele paspaudus bet kurį žodį viename dokumente, atsidarydavo kitas, kurio žodis būdavo susietas su pirmuoju. Taip gimė hipertekstas, arba tekstas, peržengiantis dokumento ribas, – šiandien taip veikia nuorodos interneto svetainėse.
Reikia priminti, kad pats ryšys tarp kompiuterių egzistavo jau 11 metų. Pirmasis susijungimas įvyko 1969-aisiais tarp kompiuterių Kalifornijos ir Stanfordo universitetuose – šis tinklas buvo pavadintas “ARPAnet”, ilgainiui jis sujungė nemažą dalį JAV, o vėliau ir pasaulio universitetų. Vis dėlto “ARPAnet” galima būtų pavadinti vamzdžiais, kurie jungė kompiuterinius „neuronus“: informaciją galima buvo perduoti, tačiau tai buvo gan sudėtingas procesas. Reikėjo luktelėti dar beveik dešimtmetį, kol šituo vamzdynu laisvai pradėjo tekėti vanduo – informacija.
1984-aisiais T.Berners-Lee gavo nuolatines pareigas CERN ir beveik iš karto ėmėsi tolesnių darbų ties hipertekstu – po penkerių metų gavo finansavimą šiam projektui. Įdomus faktas, kad iš projekto lėšų jis nusipirko „NeXT“ kompiuterį, kurį pagamino nauja iš „Apple“ išmesto S.Jobso įmonė, ir šis įrenginys tapo pirmuoju serveriu.
Hiperteksto idėją tuo pat metu tobulino ir kitas CERN darbuotojas Robertas Cailliau. Jie su T.Berners-Lee suvienijo jėgas ir suprogramavo pirmąją pasaulyje interneto naršyklę, kuria buvo galima kurti ir tinklalapius. 1990-aisiais pradėjo veikti pirmasis interneto tinklalapis adresu http://info.cern.ch. Interneto kūrėjai ilgokai galvojo, kaip pavadinti naujai atsiradusį tinklą, ir apsistojo ties „World Wide Web“ (angl. pasaulinis tinklas) – iš čia prieš svetainių adresus atsirado trys „w“ raidelės. (…)

Nesibaigianti interneto riterio kova
Nors pasaulinio tinklo kūrėjas neskursta, tačiau jei būtų norėjęs, šiandien būtų multimilijonierius, kaip dauguma ankstyvosios interneto eros verslininkų, tik klausimas, ar pats internetas būtų toks atviras ir demokratiškas, koks yra šiandien. Prieš dešimtmetį, kai M.Andreessenas važinėjo prabangiais mersedesais ir didino savo turtus, T.Berners-Lee turėjo tik kuklų folksvageną ir didelį dėmesį skyrė tam, kad jo kūrinio raida nebūtų kraipoma šalių vyriausybių ar suinteresuotų korporacijų. Šis žmogus pasirinko ne verslininko, bet saugotojo vaidmenį – jis vadovauja kelioms pasaulinio tinklo raidą prižiūrinčioms institucijoms „W3C“ bei „World Wide Web Foundation“, dėsto Masačusetso technologijų institute, skaito paskaitas bei rašo straipsnius.
Kurdamas pasaulinio tinklo pagrindus T.Berners-Lee visada omenyje turėjo sistemos atvirumą ir prieinamumą, o tapęs verslininku jis prisidėtų prie naršyklių fragmentacijos. Iš dalies dėl šio pasirinkimo interneto naršyklės nieko nekainuoja, o visas turinys internete visiems prieinamas nemokamai. Todėl šiandien didžiausią nerimą jam kelia socialinių tinklų bei uždaras IT ekosistemas kuriančių bendrovių įtaka internetui. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-38) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.