"Veido" archyvas

Šiemet gatvės muzikos dienoje gros per 6 tūkst. muzikantų

Be organizavimo “iš aukščiau” sėkmingai gyvuojanti, nacionaline švente tapusi Gatvės muzikos diena žymi pirmąjį jubiliejų: gegužės 7-ąją muzikantai gatves užtvindys penktą kartą. Tačiau grojančiųjų kitomis dienomis lieka vienetai.

48 miestai, kuriuose groti užsiregistravo apie 4 tūkst. grupių ir pavienių muzikantų: tokiais skaičiais šiemet gali pasigirti Gatvės muzikos dienos organizatoriai. 6 tūkst. dalyvių skarelių buvo išsiųstos dar balandį – kitiems jų paprasčiausiai neužteko. Pridėjus tuos, kurie gros neužsiregistravę ir nebus įtraukti į oficialią programą, susidaro penkiaženklis gatvės muzikantų skaičius. Jų besiklausančiųjų minia – dešimteriopai didesnė.

Praėjusių metų patirtis rodo, kad į gatves išeina ir muzikos mokyklų pirmokai, nešini už save didesnėmis gitaromis, ir senoliai su armonikomis. Muzikos stilių įvairovė – nuo popmuzikos iki klasikos, nuo didžėjų iki folkloro ansamblių.

Atlikėjų profesionalumas nėra kvestionuojamas: vietos ir žiūrovų bandys susirasti tiek žinomi atlikėjai (tarp užsiregistravusių šiemet – Ericos Jennings ir Jurgio Didžiulio duetas “The Ball & Chain”, “Lemon Joy”, “Poliarizuoti stiklai” ir daugybė kitų), tiek savamoksliai, susibūrę specialiai šiai progai ir prisidengę keistais pseudonimais, pavyzdžiui, “Močiutės rauginti agurkėliai”.

Šventės epicentras, kaip įprasta, bus sostinės Senamiestyje, tačiau ir kiti miestai, o šiemet nemažai ir rajonų (Šiaulių, Panevėžio ir kt.), įsitraukia vis labiau, kiekviename jų yra savanorių, užsiimančių šventės koordinavimu. Vietiniams muzikantams pagroti Gatvės muzikos dieną – jau savaime suprantama ir kone privaloma.

Visuomenė pati susikūrė šventę

Muzikanto, aktoriaus ir aktyvaus visuomenininko Andriaus Mamontovo inspiruota Gatvės muzikos diena yra geras iniciatyvos “iš apačios” pavyzdys. 2007 m. paskelbęs šventės idėją internete jis sulaukė lūkesčius viršijančio pritarimo. Tik Vilniuje tąkart vykusi šventė sutraukė beveik 700 muzikantų, o miestiečiai, šiaip retai kada patenkinti pavieniais gatvės muzikantų pasirodymais, susidomėję būriavosi centrinėse miesto gatvėse. Po metų prie sostinės prisidėjo iškart 31 Lietuvos miestas, bendras muzikantų skaičius išaugo iki trijų tūkstančių.

Miestų, kuriuose vyksta Gatvės muzikos diena, ir šio renginio dalyvių gausėjimas fiksuojamas kiekvienais metais, nors Gatvės muzikos dieną menkai palaikė, o kartais ir trukdė savivaldybės, apsieita ir be didelių komercinių rėmėjų.

Renginys organizuojamas savanorių pastangomis ir palaikomas miestiečių. Žmonės patys susikūrė šventę ir pavertė ją tradicija.

Gatvės muzikos dienos koncepcija aplinkinėse šalyse neturi analogų, ją galima lyginti nebent su gatvės muzikantų festivaliais (angl. “buskers festivals”), kurie paplitę Kanadoje ar Naujojoje Zelandijoje. Lietuvos sėkmės istoriją bandys pakartoti ir aplinkinių valstybių didmiesčiai. “Šiais metais laukiame atvykstant atstovų iš Minsko, Sankt Peterburgo, Rygos, Talino. Jie turi tikslą tokio pobūdžio muzikos šventę organizuoti savo miestuose, – “Veidui” teigė Gatvės muzikos dienos projekto vadovė Daina Urbonavičienė. – Norime, kad užsienio atstovai viską pamatytų savo akimis ir grįžę tęstų gatvės muzikos tradiciją. Minskas tai bandys padaryti jau šį rudenį.”

Visus metus – pasyvumas

Atrodytų, šventės sėkmė turėtų būti aukšto gatvės muzikos kultūros lygio šalyje atspindys, tačiau yra priešingai. Visus metus gatvės muzikantai – retas reiškinys net ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose.

“Per Gatvės muzikos dieną į gatves išeina visi įdomiausi atlikėjai, o kasdien gatvėse matome keletą nušiurusių muzikantų, dainuojančių rusiškas dainas arba per Europą keliaujančius Peru indėnus. Kasdieninis gatvės atlikėjų lygis labai žemas ir jų yra labai ne daug”, – situaciją apibūdina muzikos apžvalgininkas ir koncertų organizatorius Domininkas Kunčinas.

Kodėl taip yra? “Trūksta trubadūriškų tradicijų, nes ir patys miestai Lietuvoje atsirado palyginti neseniai. Taip pat sezonas, kai gali groti gatvėje, yra per trumpas. Įtakos turi ir mažas turistų srautas, nes paprastai miestelėnai nėra muzikantams dosnūs”, – priežasčių ieško anksčiau kultinėje Lietuvos pogrindžio grupėje “dr.Green” grojęs pašnekovas.

Tie, kurie išeina groti į gatves kitomis dienomis, susiduria su šūsniu problemų. Pasyvūs praeiviai – mažiausia jų. “Dažniausiai iš praeivių nesulauki jokio – nei moralinio, nei piniginio įvertinimo. Tai demotyvuoja muzikantus. Ir aš nešneku apie tuos, kurie groja trimis akordais. Vilniuje esu matęs labai gerų muzikantų iš užsienio, valdančių gitarą virtuoziškai, – niekam jie nerupi, visi eina pro šalį”, – patirtimi dalijasi vienas aktyviausių Vilniaus gatvės muzikantų Romanas Gorodeckis.

Vis dėlto aštuntus metus gitara gatvėse grojantis vaikinas turi sukaupęs žinių, kaip patraukti praeivių dėmesį.

“Klausytojams rūpi vaizdas iš šono. Sakykim, minkštas gitaros dėklas, numestas šalia muzikanto, tikrai atrodo nekaip. Įsigijus kietą gitaros dėklą į jį baltų centų įkrinta vis rečiau. Taip pat padeda skoninga apranga – akiniai, kepurė ar tokia smulkmena, kaip grojimas ant kėdutės, užuot sėdint tiesiog ant žemės”, – sėkmingo pasirodymo taisykles atskleidžia pašnekovas.

Per vieną vasaros vakarą jis užsidirba apie 50 Lt. Geriau sekasi grojantiesiems pučiamaisiais instrumentais – jų sumos kartais būna ir triženklės.

Lietuvos mastais tai neatrodo mažai, tačiau šie skaičiai nė iš tolo neprilygsta Europos sostinėms. Pavyzdžiui, Amsterdame geri muzikantai uždirba ir 100 eurų per dieną. Dar kitokios sąlygos Niujorke, kuris laikomas gatvės muzikantų Meka. Nors konkurencija ten milžiniška, visą savo “darbo laiką” gatvės muzikai skiriantys atlikėjai per mėnesį uždirba po porą tūkstančių JAV dolerių ir iš šio uždarbio gyvena.

Grojimas gatvėje – be taisyklių

Nors bet kuris gatvėje sutiktas muzikantas pirmiausia pasakys, kad groja, nes mėgsta muziką, o ne bandydamas užsidirbti, visuomenė juos traktuoja ne taip kilniai. Muzikuojančių elgetų, kaulijančių pinigų iš praeivių, įvaizdis Lietuvoje įsišaknijęs giliai. Ne be pagrindo: dažnoje grojančiųjų kompanijoje atsiranda žmogus, nesibodintis bėgti su kepure prie praeivių ir prašyti iš jų monetų. Pagal dabartines Vilniaus miesto tvarkymo ir švaros taisykles – “draudžiama aktyviai rinkti aukas už muzikavimą ar kitokius pasirodymus Vilniaus miesto gatvėse ir aikštėse”. Teisėtas kompromisas tokiomis sąlygomis galimas tik vienas: muzikantai groja negalvodami apie uždarbį, o praeiviai įmeta jiems monetų be papildomo raginimo. Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad viešosiose erdvėse šiokiadieniais negalima triukšmauti nuo 18 val., o savaitgaliais – nuo 22 val.

Taisyklių laikymasis toli gražu negarantuoja teigiamos visuomenės reakcijos, Senamiesčio gyventojai ar privačių įmonių atstovai yra linkę kviesti policiją už triukšmavimą. Dažniausiai tai baigiasi visų grojančiųjų išvaikymu iš gatvės, nors jie ir neprašo pinigų, ir groja leistinomis valandomis. “Gatvės muzikos kulturą šitoje šalyje plėtoti sudėtinga, nes Vilniaus senamestis gausiai apgyvendintas, kas nebūdinga Europos miestams. Be to, nėra jokios gatvės muzikos įstatymų bazės. Tarkim, Dubline galima savo tiesioginį darbą nurodyti kaip gatvės muzikanto. Tada teks mokėti ir mokesčius, bet gausi sveikatos draudimą. Barselonoje netgi muzikantų repertuaras filtruojamas, draudžiama tuos pačius kūrinius vienoje vietoje atlikti daugiau negu vieną kartą. Netgi Rygoje egzistuoja speciali komisija, kuri išduoda leidimus groti su įgarsinimu”, – padėtį svetur apibūdina R.Gorodeckis.

Tokių taisyklių užuomazgų galima rasti pačioje Gatvės muzikos dienoje. Jos metu muzikantai gauna leidimą groti toje vietoje ir tuo laiku, kada yra užsiregistravę, policija neturi teisės jų išvyti. Jei panaši sistema galiotų visomis metų dienomis, muzikantai galėtų susitarti dėl grojimo tam tikrose miestų vietose be apribojimų. Žinoma, niekas už pačius muzikantus neinicijuos taisyklių įvedimo, tam reikėtų, kad patys grojantieji susivienytų ir kreiptųsi į miestų savivaldybes.

Kad suinteresuotų muzikantų yra daug, abejoti nereikia: netrukdomo grojimo klausimas aktualus kiekvienam Gatvės muzikos dienoje užsiregistravusiajam.