Sostinės galerija „Kunstkamera” pristato pirmąją menininko Olego Volosačiaus (1941-2012)  kūrybos palikimo parodą. Nors ši pavardė nešvytėdavo oficialių parodų kataloguose, tiek sovietmečiu, tiek vėliau į varganą dailininko būstą sename Žvėryno medinuke, tikusį ir nakvynei, ir dirbtuvei, ir dažnų svečių priėmimui, užsukdavo nemažai apie jį girdėjusių ir meną supratusių vilniečių. Išeidavo jie nešini paveikslu po pažasčia, tačiau tik dosnesni už pirkinį sumokėdavo grynaisiais: dažniau – keliais buteliais degtinės ir prie jos derančia užkanda.

O.Volosačius gimė 1941 m. Vitebske, tarnautojų šeimoje. Tėvas žuvo kare. Po karo su mama berniukas atsidūrė Vilniuje, Žvėryne, kur praleido visą gyvenimą. Piešti mokėsi tuomečiuose Pionierių rūmuose, įsikūrusiuose Gedimino kalno papėdėje (dabar – Valdovų rūmų ansamblio dalis), pas tapytoją Vincą Norkų. Nors vidurinėje mokykloje sekėsi prastai, čia Olegas jautėsi vertinamas, netgi laimėjo sąjunginio konkurso premiją – kelionę į Arteko pionierių stovyklą Kryme.

Jokių kitų oficialių dailės mokslų O.Volosačius nebaigė, tačiau visą gyvenimą vertėsi tik iš meno, tapybos. Jį labai vertino amžininkai tapytojai, pripažinti profesionalai Augustinas Savickas, Valerijus Dombrovskis, Teodoras Kazimieras Valaitis, Šarūnas Šimulynas. Pramintas Žvėryno Van Goghu, Olegas ilgai buvo gyva Žvėryno legenda. Bet, kaip ir Vincentas Van Goghas, mirė vienišas ir skurde.

Savo tapybine kalba Olegas vis dėlto artimesnis Edvardui Munchui nei V.Van Goghui. Spalviniai jo deriniai – kartais švelniai fovistiniai, bet dažniau – skausmingai ekspresionistiniai. Sutikti munkiškąją „Riksmo“ figūrą Olego darbuose būtų nenuostabu, netgi tikėtina. Drauge jam būdinga tai, kas vadinama tikra tapyba – kuomet dažas tepamas su pasimėgavimu, o potėpis išeina gestiškas, jusliškas.

O.Volosačius – prigimtinis koloristas, turėjęs absoliučią spalvinę klausą. Būtų gimęs bent porą dešimtmečių anksčiau, matyt, jo gyvenimo trajektorija būtų pasiekusi Paryžių, kur būtų deramai sutiktas savo žemiečių Chaimo Soutine, Marco Chagallo, Michel Kikoine, Pinchus Kremegne draugijoje, nes Olego darbų stilistika artima Paryžiaus mokyklos dailininkų stilistikai. Tačiau likimas ir geležinė uždanga lėmė tapti ikonine Žvėryno figūra.

„Jeigu negalėčiau tapyti – jokios kitos prasmės būti čia, gyvenime, nematyčiau. Jos nėra“, – yra sakęs Olegas, savo žodžius patvirtinęs besąlygiška ištikimybe tapybai